Kilnumas ir kuklumas mus daro gerais ir laimingais žmonėmis ir šis pasakojimas puikus to pavyzdys!

Pardavėjas stovėjo už prekystalio ir išsiblaškęs žvelgė į gatvę. Viena maža mergaitė priėjo prie parduotuvės ir lyg prilipo prie vitrinos. Kai ji pamatė tai, ko ieškojo, jos akys sublizgo iš susižavėjimo. Ji įėjo vidun ir paprašė, kad jai parodytų turkio karolius.

– Tai mano sesei. Jūs galite gražiai juos suvynioti?

Šeimininkas nepatikliai pažvelgė į mažylę ir paklausė:

– O kiek tu turi pinigų?

Mergaitė ištraukė iš kišenės nosinę, išvyniojo ją ir pažėrė ant prekystalio saują smulkių. Su viltimi balse paklausė:

– To pakaks?

Ten buvo vos kelios smulkios monetos. Mergaitė išdidžiai tęsė:

– Žinote, aš noriu juos padovanoti vyresnei sesei. Nuo tada, kai mirė mūsų mama, sesuo mumis rūpinasi, o sau jai nebelieka laiko. Šiandien jos gimimo diena ir aš įsitikinusi, kad ji bus laiminga gavusi tokius karolius, jie labai tiks prie jos akių spalvos.

Vyriškis paėmė karolius, nuėjo į parduotuvės gilumą, atnešė futliarą, įdėjo į juos turkį, apvyniojo
kaspinu ir dailiai surišo.

– Laikyk! – pasakė jis mergaitei. – Ir nešk atsargiai!

Mergaičiukė išbėgo ir pasišokėdama pasileido namų link. Darbo diena ėjo į pabaigą, kai tos pačios parduotuvės slenkstį peržengė jauna mergina. Ji padėjo ant prekystalio pardavėjui pažįstamą futliarą ir atskirai vyniojamąjį popierių bei atrištą kaspiną.

– Šie karoliai pirkti čia? Kiek jie kainavo?

– A! – tarė parduotuvės šeimininkas, – bet kokio gaminio kaina mano parduotuvėje – tai visada konfidencialus sandoris tarp manęs ir kliento.

Mergina pareiškė:

– Tačiau mano sesuo teturėjo vos keletą monetų. Karoliai iš tikro turkio, tiesa? Jie turi kainuoti labai brangiai. Tai ne mūsų kišenei.

Vyriškis paėmė futliarą, su dideliu švelnumu ir šiluma pataisė įpakavimą, įteikė merginai ir tarė:

– Ji sumokėjo didžiausią kainą… Daugiau, nei galėjo sumokėti bet koks suaugusysis: ji atidavė viską, ką turėjo…