Iš šio berniuko juokėsi visa mokykla, tačiau jis užaugo ir visiems nušluostė nosis

Vytautas buvo jauniausias šeimoje. Jam patiko gyventi tarp vyresniųjų brolių, su kuriais buvo galima ir pažaisti, ir pakvailioti. Tačiau jie gyveno vargingai ir Vytas visada nešiojo išaugtus vyresniųjų drabužius.

Visi bendraklasiai šaipėsi iš jo dėl šios priežasties. Jie vadino jį skudurininku ir neduodavo ramiai praeiti.

Jo mama dirbo paprasta medicinos sesele. Moteris dažnai imdavosi papildomų uždarbių, todėl Vytautas buvo paliekamas pats sau.

Netvarkinga išvaizda suteikė vaikams dar vieną progą priekaištauti. Suole jis sėdėjo vienas. Mokytojai jo negynė, jie irgi šaipėsi iš jo. Vytas tokiose situacijose jautėsi labai nejaukiai.

Tačiau mokėsi berniukais vienais penketais. Fizika ir matematika buvo mėgstamiausi dalykai. O ir humanitariniai mokslai Vytui ėjosi lengvai. Jis iškart įsimindavo eilėraščius.

Kartą literatūriniame vakare Vytautas deklamavo Brazdžionį, o salėje girdėjosi bjaurios pašaipos. Jis tinkamai užbaigė savo pasirodymą, padėkojo už dėmesį, o tuo momentu kažkas spjovė iš vamzdelio sukramtytą popierių jam į veidą.

Tuomet jaunuolio kantrybė trūko:

– Jūs dėl visko pasigailėsite! Aš pažadu! Užaugsiu, nusipirksiu mokyklą kartu su pedagogais. Visi
suprasite, bet bus per vėlu!

Jis buvo pilnas pasitikėjimo savimi, o salė leipo iš juoko.

Bėgo metai. Vytautas sėkmingai baigė universitetą. Jis įkūrė savo verslą ir labdaros organizaciją, padedančią mažas pajamas gaunančioms šeimoms.

Jo gyvenimas susiklostė kuo puikiausiai: šeima, karjera, sveikata. Kartą jis nuvyko į gimtąjį kaimą ir pamatė, kad jo mokykla uždaryta. Paaiškėjo, kad pastatas avarinis ir vaikams teko lankyti pamokas gretimoje gyvenvietėje.

Tuo momentu skruostu nuriedėjo ašara, jis prisiminė visas klasiokų ir mokytojų patyčias. Vytautas negalėjo to leisti. Jis, žinoma, kovojo su blogomis mintimis, vijo nuo savęs klastingus planus, kad veiktų protingai.

Tėvai jį išauklėjo teisingai, kerštas jam buvo svetimas, todėl atjauta žmonėms nugalėjo. Jis suorganizavo susitikimus, iškvietė savo padėjėją ir parodė darbų frontą.

Jis ne tik finansavo remontą, bet ir kontroliavo visus etapus. Direktorius ir visi pedagogai susižavėję žiūrėjo į savo abiturientą. Jie irgi prisiminė, kaip nuodijo jo vaikystę ir tuo metu jautė gėdą ir sąžinės graužimą.

Mokytojai bijojo prieiti prie jo, tačiau jis padarė tai pats, pasakęs:

– Dėkoju jums už gyvenimo pamokas!