Neseniai mano brolis ir sesuo atvažiavo aplankyti motinos ir ji atidavė jiems visus savo pinigus bei brangenybes, nusprendusi, kad jiems jų reikia labiau nei jai

Man buvo labai gaila, kai artimiausi žmonės, kuriais aš, atrodė, galiu visada pasikliauti, nuvylė mane. Maniau, jie niekada manęs neįskaudins ir neapšmeiš.

Mūsų šeimoje buvo 3 vaikai – brolis, sesuo ir aš. Baigusi universitetą ištekėjau ir likau gimtajame kaime su savo vyru Petru. Vyliausi rasti vyrą iš miesto, tačiau likimas man turėjo kitų planų.

Petras buvo geras, savimi pasitikintis vyras ir mes nuoširdžiai mylėjome vienas kitą. Kadangi Petras turėjo namą mūsų kaime, nusprendėme gyventi ten, atskirai nuo tėvų.

Mano brolis ir sesuo susitvarkė savo gyvenimus mieste, turėjo savo šeimas ir namus. Po to, kai mirė mūsų tėvas, mes su vyru rūpinomės mūsų motina, nes gyvenome arčiausiai jos.

Nepaisant to, kad motina su manimi elgėsi ne taip gerai, kaip su mano broliu ir sese, aš vis tiek ja rūpinausi, nes tai buvo mano pareiga.

Neseniai brolis ir sesuo atvažiavo aplankyti motinos ir ji atidavė jiems visus pinigus bei brangenybes, nes manė, kad jiems to reikia labiau, kadangi gyvena mieste.

Buvau įskaudinta ir nustebinta šio poelgio, nes nesitikėjau to iš savo motinos. Ji jau užrašė savo namą visiems trims vaikams, tačiau niekada nedavė man nė cento per visą tą laiką, kai ja rūpinausi.

Tylėdama atsistojau ir išėjau iš jos namų, daugiau nenorėdama ten grįžti ar padėti jai. Jaučiausi neįvertinta ir nežinojau, ką daryti, nes negalėjau iš ten išeiti visam laikui, nes sesuo ir brolis nevažiuotų jos prižiūrėti.

Nepaisant motinos nedėkingumo, žinojau, kad turiu toliau ja rūpintis. Tačiau buvo labai skaudu, kad mano pastangos nebuvo įvertintos.