– Na juk mes jauni, mums ir pailsėti norisi. Tau sunku pasėdėti su anūku? – pasipiktinęs sūnus. O kam jie gimdė? Negi man?

Man nesuprantama sūnaus ir marčios logika. Jie susilaukė vaiko, bet kažkodėl tuo metu nesusimąstė apie tai, kad jie jauni, neišsilakstę, nematę gyvenimo.

O dabar aš dėl to turiu pastoviai sėdėti su vaiku, nors man ir savo reikalų virš galvos. Be to, su anūku turiu sėdėti kas antrą dieną.

Kai 20-metis sūnus pareiškė, kad veda, mes su tėvu pagręžiojome pirštu smilkinį ir iškart pasakėme, kad tai labai anksti. Reikia kažkaip atsistoti ant kojų, o paskui jau tuoktis.

Tačiau sūnus praleido mūsų žodžius pro ausis ir po pusės metų užmovė žiedą Milanai. Jos tėvai irgi buvo šoke nuo tokio staigaus manevro.

Ačiū dievui, kad jiems užteko smegenų baigti mokslus iki susilaukiant vaiko. Tiesa, su darbais ten buvo ne pyragai, tačiau svotai, supratę, kad pas vaikus lyg ir viskas rimta, jei per du metus neišsibėgiojo, dovanojo marčiai senelės butą.

Turbūt jie tai padarė be reikalo, nes maždaug po pusmečio Milana visus nudžiugino pranešimu apie savo nėštumą.

Na, ką padarysi, pasveikinome, apsvarstėme, kaip padėsime jaunai šeimynai finansiškai, nes jie patys vargiai ištemps, ir ėmėme laukti mažylio gimimo.

Gimė anūkas, tvirtas, sveikas ir balsingas. Ir iškart buvo maitinamas mišinėliu, nes Milanai neatsirado pienas. Tai labai atlaisvino jauniesiems rankas, jie vos ne ketvirtą mėnesį pradėjo numetinėti anūką tai vieniems, tai kitiems seneliams į rankas.

Iš pradžių tai buvo be įžūlumo, kartą per mėnesį paprašo ir viskas. O paskui ėmė prašyti vis dažniau ir dažniau ir galiausiai pasiekė tai, kad anūkas pas mus buvo beveik kas antrą dieną.

Gal aš kažkiek ir padauginu, bet 3 kartus per savaitę vaiką mums tikrai primesdavo. Svotai irgi neliko nuošalyje, irgi prižiūrėdavo labai dažnai.

Tačiau aš ėmiau nuo to pavargti. Dieną aš darbe, o vakare dar ir anūką atveža, su kuriuo iškart atsiranda tiek reikalų, lyg man savų būtų maža.

Neseniai pradėjau atsisakinėti. Kartą, antrą, trečią, o paskui sūnus ėmė piktintis, kad mes jiems nepadedame. Esą, štai svotai sėdi su anūku, o aš ne.
Dar su tokia nuoskauda balse, lyg aš būčiau žadėjusi, o paskui sulaužiusi pažadą. Nors didelės būtinybės padėti nėra.

Jaunieji paprastai numeta vaiką, o patys tai į kiną išlekia, tai pas draugus, tai dar kažkaip pramogauja. Ir man tai visiškai nepatinka.

– Na mes juk jauni, mums ir pailsėti nori. Tau sunku su anūku pasėdėti? – pasipiktino neseniai sūnus, išgirdęs eilinį atsisakymą.

Tai anksčiau reikėjo galvoti apie poilsį, o dabar jūs ne jaunuoliai, jūs tėvai, kurie turi patys užsiimti su savo vaiku, o ne ieškoti, kam čia jį numetus.

Visa tai aš ir išsakiau nugarą atsukusiam sūnui, kai jis įsižeidė ir ruošėsi išeiti. Jau savaitę neskambina ir nieko neprašo. Arba sąžinė pabudo, arba svotams anūką užkorė, nežinau.

Nesuprantu, kam reikėjo taip anksti gimdyti, juk sakėme jiems. Aš pasiruošusi padėti su anūku, bet tik tada, kai tai patogu man, o ne kas antrą dieną, kaip norisi jaunimėliui. Tegu pripranta, kad dabar jų gyvenimas sukasi aplink vaiką.