Man 55. Kaip priimti faktą, kad asmeninis gyvenimas baigėsi?

Šiais metais man sukako 55. Atrodau žymiai jaunesnė – be melagingo kuklumo pasakysiu, kad esu liekna, pasitempusi, be celiulito ir ženklių amžiaus raukšlių.

Viskas todėl, kad širdyje jaučiuosi kokių 35-erių, aktyvi, daug keliauju.

O štai asmeninis gyvenimas nustojo klostytis – pagyvenę vyriškiai manęs nedomina, o jauni, kai sužino mano amžių pase, išverčia akis ir techniškai nusimuilina.

Negaliu pasakyti, kad aš apsėsta idėjos ištekėti, tačiau turėti šalia patikimą mylintį vyriškį visgi norisi. Tačiau realiai vertindama situaciją suprantu, kad žymiai jaunesnės merginos ne visada gali rasti sau tinkamą porą, tai ką jau kalbėti apie tetą virš 50.

Nuo tokių minčių tampu kaip nesava – negi romantiškų santykių tema man uždaryta visam laikui?

O juk taip malonu matyti brandžias poras, kurios vaikštinėja po parką susikibusios rankomis, eina apsipirkti, krapštosi sode ar kartu važinėja poilsiauti.

Žinoma, dauguma jų kartu nuo jaunystės, bet juk būna atvejų, kai žmonės randa vienas kitą vėlesniame amžiuje.

Aš realistė, serialų nežiūriu ir pasakomis netikiu. Bet visgi leidžiu sau galvoti, kad dar galiu sutikti savo meilę. Neseniai nusprendžiau tapti vairuojančia dama ir užsirašiau į vairavimo kursus.

Galbūt kur nors pakeliui sutiksiu savo antrąją pusę, kuri irgi paklydo asmeninės laimės paieškose. Kaip manote, ar dar turiu šansą susitvarkyti asmeninį gyvenimą?