Akvilė ir Živilė žaidė smėlio dėžėje, prie mergaičių priėjo moteris paprasčiausiai paėmė Živilę už rankos ir nusivedė. Praėjus 15 metų, atėjo mokyklos baigimas…

Akvilė ir Živilė – gražuolės dvynės. Jos žaidė smėlio dėžėje. Jas prižiūrėjo močiutė, Nijolė Preikšienė, kuri sėdėjo ant suoliuko su kaimynėmis.

Visos kažką aršiai aptarinėjo ir nepastebėjo, kaip prie mergaičių priėjo moteris. Su jomis ilgai nesikalbėjo, paprasčiausiai paėmė Živilę už rankos ir nusivedė. Akvilė liko žaisti smėlio dėžėje.

Dvynukėms buvo du su puse metų. Todėl Akvilė nieko negalėjo papasakoti, kaip atrodė ta moteris, ką ji joms pasakė, kur nusivedė Živilę.

Praėjus 15 metų, atėjo mokyklos baigimas. Akvilei 18, pirmūnė. Mergaitė kasdien sėdėjo, uoliai mokėsi ir
ruošėsi egzaminams.

Močiutė su gailesčiu stebėjo anūkę ir jos pastangas, kartais prisimindavo Živilę ir ilgai verkdavo. Ji pamena tą baisią jos dingimo dieną, lyg tai buvo vakar.

To neįmanoma pamiršti. Kaip jie bėgiojo po visus kiemus ir ieškojo mergaitės, visiems rodė jos foto, tačiau veltui…

Policija buvo bejėgė, savanoriai irgi, nebuvo jokių kabliukų.

– Akvilyte, laikas truputį pailsėti, einam, išgersime arbatos,- kreipėsi senelė į mergaitę.

– Tuoj, – atsakė Akvilė.

Atsigėrusi arbatos, mergaitė dar šiek tiek laiko skyrė mokslams, o paskui, kaip ir kiekvieną dieną, ji pasikalbėjo su sesers fotografija.

Taip jai darėsi lengviau – tiesiog papasakoti, kaip praėjo diena, ką ji veikė. Juk jos nuo vaikystės buvo kartu. Akvilė buvo įsitikinusi, kad Živilė gyva, jos būtinai susitiks, jos privalo!

Rytas. Šiandien egzaminas. Akvilė apsirengė kostiumėlį, dailiai susišukavo ir ryžtingai patraukė laikyti brandos egzaminų.

Prie mokyklos prie Akvilės pripuolė kažkoks vaikinas, anksčiau ji tikrai jo nebuvo sutikusi.

– Oho, Laura, tu ką? Tikra moksleivė? Kam taip puoštis? – paplekšnojo jis Akvilei per petį. Lyg jie draugautų kelis metus, bjauru!

– Aš ne Laura, jūs suklydote! – nieko nesupratusi atsakė Akvilė.

– Gana krėsti pokštus! Bent prieš egzaminą kiek surimtėtum. Tai bent Laura! Iki pasimatymo! – vaikinas greitai nubėgo į mokyklą.

Prie įėjimo nutiko netikėtas dalykas.

– Panele, jūs tik ką užėjote! – nepatenkinta pasakė tikrintoja.

– Tai klaida, aš ką tik atėjau,- iš pradžių Akvilė nesuprato, bet paskui ją aplankė nušvitimas: čia kažkur yra Živilė!

Juk tai tikrai ji, daugiau niekas negali būti toks panašus į ją, o jas supainiojo net du žmonės. Žmones paskirstė po auditorijas. Akvilė papuolė į vieną su tuo vaikinu iš gatvės. Jį pasodino tiesiai už jos.

– Laura, nepergyvenk! – palaikė jis Akvilę.

Egzaminas Akvilei ėjosi labai sunkiai. Galvoje buvo tik mintys apie seserį ir nieko daugiau. Klausimų buvo daug, teliko tik surasti ją. Ji šalia.

Po egzamino tas vaikinas vėl priėjo prie Akvilės.

– Na kaip? Viską parašei?

– Aha,- atsakė Akvilė.

– O su kuo mes čia kalbame? – sušuko kažkas už merginos nugaros.

– Stop, ką…? – vaikinas stovėjo visiškam šoke.

– Tu kas? – paklausė Laura, toji pati Živilė.

– Živile, čia aš, Akvilė, tavo sesuo dvynė.

– Aš pas mamą viena, taigi, tu tikrai ne mano sesuo.

– Tave pavogė vaikystėje, kai mes žaidėme smėlio dėžėje. Negi tu nepameni? Tave paėmė moteris ir nusivedė.

Visas kiemas tavęs ieškojo, bet taip ir nerado. Živile, tai tiesa. Aš žinojau, kad mes susitiksime! – džiugiai kalbėjo Akvilė.

– O kur visi mūsų giminaičiai? – Živilė visiškai nieko nesuprato.

– Jie namie, laukia manęs iš egzamino, einam pas mus!

– Aš žiūriu į tave kaip į veidrodį, nuostabu! Aš turiu seserį dvynę! Puiku! – Živilė labai džiaugėsi. Mergaitės parėjo namo.

– Nagi tu užeik pirma, o paskui aš. Išgąsdinsime juos! – pasiūlė Živilė.

– O tu tikrai neišeisi? – baugiai paklausė Akvilė.

– Ne, aš neišeisiu.

Živilės balsas skambėjo ryžtingai, Akvilė ja pasitikėjo.

Namie močiutė sėdėjo virtuvėje.

– Kaip egzaminas, Akvilyte? Ko tu tokia įsitempusi?

– Močiute, tu nieko prieš, kad pas mus ateis svečių? Ten laiptinėje kai kas stovi.

– Rimtai? Živile? Tai juk Živilė! Anūkėlė! Atsiradai, po tiek metų tu atsiradai. Viešpatie!

– Taip, močiute Nijole! – Živilė sekundei apmirė. Ji prisiminė, koks močiutės vardas. Ašaros pačios ritosi skruostais. – O kur mama ir tėtis?

– Jie darbe, saule,- tarė močiutė.

Laukti darbo dienos pabaigos jau buvo neįmanoma. Nijolė iškvietė tėvus iš darbo. Mama raudojo, apkabinusi savo dukteris, o tėtis įdėmiai apžiūrinėjo jas iš visų pusių.

Bet čia Živilė nuliūdo.

– Mano mama labai gera, myli mane, aš myliu ją. Bet ji ne mano tikroji šeima. Kaip man elgtis su
ja?

– Živile, mes nelaikome ant jos pykčio. Visko gyvenime būna. Matyt, ji negalėjo turėti savo vaikų, o labai norėjo. Ji augino tave kaip savą, neskriaudė tavęs. Pakviesk ją į svečius, tikiuosi, mes susidraugausime! – pasiūlė mama.

– Tai bus nuostabu! – mamos žodžiai truputį nuramino Živilę.

Dabar Živilė turi dar vieną šeimą. Ji dažnai nakvoja pas seserį, daug laiko leidžia su močiute, mama ir tėčiu. Tačiau įmotė atsisako asmeninių susitikimų su tikrąja Živilės šeima.