Norėjau skirtis, bet nesiryžau. Kaip atleisti žmonai ir išsaugoti šeimą?

Aš vedęs 1,5 m. Žmona turi 2 vaikus iš pirmos santuokos, aš juos priėmiau kaip savus. Mano žmona dirbo oficiante ir uždirbo neblogai, kaip mūsų miestui. Mano darbas irgi geras, su normaliu atlyginimu.

Šeimos biudžetas buvo 5000 eurų per mėnesį. Gyvenome gerai, butas mano, užteko pinigų vaikščioti po restoranus ir leisti žmoną į kosmetologijos saloną. Įtampą kėlė tik per maža pagarba man. Gruodį žmona išėjo iš darbo ir sausį sėdėjo namie. Biudžetas sumažėjo iki 3000 eurų.

Tačiau žmonos poreikiai nesumažėjo. Pinigai greitai baigėsi. Aš kaip programuotojas, dirbau naktimis (freelance), kad išmaitinčiau šeimą. Žmona puolė į depresiją ir prasidėjo kaprizai. Ji toks žmogus, kad visas emocijas išlieja ant aplinkinių.

O aš atvirkščiai, galiu iškęsti nuoskaudas, tačiau su laiku jos kaupiasi. Pinigų, meilės, pagarbos, sekso nebuvo. Ir štai man papuolė užsakymas už 900 eurų, o darbo 3 dienoms. Planavau padaryti jį per išeigines. Atlikau pirmąją darbo dalį, gavau pusę šeštadienį. Pripirkau visko, nusprendžiau padaryti šeimai dovaną ir nusivesti visus į kavinę. Gerai pasėdėjome, nors ir taupiai.

Sekančią dieną žmona išsiprašė odos šveitimo salone po darbo (pradėjo stažuotis naujoje vietoje). Viską apmokėjau aš, nors šeimos biudžetą tvarkė ji.

Visą dieną sėdėjau su vaikais, kol ji buvo stažuotėje, paskui nuėjo į grožio saloną. Kai grįžo, išsiuntė mane į parduotuvę smulkmenų (duona, sviestas, pienas), nors galėjo užeiti pati. Parduotuvė tarp salono ir namų. Kai grįžau, vakarienė, kurią gaminau, buvo suvalgyta, nors aš gaminau visiems.

Piktas pasiėmiau kompiuterį ir norėjau sėsti dirbti virtuvėje (mano įprasta vieta). Žmona sukėlė isteriją, kad nupirkau ne tą sviestą! Bandžiau jai paaiškinti, kad aš nenusiteikęs, manęs geriau neliesti ir paprašiau jos išeiti.

Jokio efekto tai nedavė ir žmona toliau mane žemino. Mečiau į ją rankšluostį, kad priversčiau atsitokėti ir pradėti galvoti, ir užtrenkiau virtuvės duris.

Ant stalo po vakarienės liko nešvarūs arbatos puodeliai ir trupiniai. Nepakenčiu šiukšlių savo darbo vietoje, kas įpylė žibalo į ugnį. Man kompiuteris – pajamų šaltinis ir hobis. Nevaikštinėju po klubus, nesilinksminu. Beveik visada namie. Ir savo laisvalaikį leidžiu žaisdamas kompiuteriu.

Tačiau šiuo momentu man reikėjo dirbti, kadangi reikėjo pinigų ir buvo atsakomybė prieš užsakovą. Ėmiau tvarkyti stalą, kad pradėčiau ramiai dirbti, tačiau buvau nervingas ir nevisai sėkmingai įmečiau puodelius į kriauklę. Pora puodelių sudužo. Tai gavosi ne specialiai, mečiau ne iš pykčio.

Tiesiog numečiau iš nedidelio atstumo, o ne pastačiau. Žmona atėjo su nauju isterijos priepuoliu ir numetė kompiuterį nuo stalo. Sulūžo pelės adapteris ir, žinoma, ji sugedo. Pradėjome bartis.

Pabandžiau išeiti iš konflikto ir pasiūliau kompromisą: „Vasario 14 neiname į kavinę ir aš perkuosi pelę. Ji labai reikalinga darbui, nes su kompiuterio jutikliu darbas užima 1,5 karto daugiau laiko“. Tačiau mano bandymas sukėlė naują isteriją, kurios procese kompas skriejo į kėdę ir sudužo dalimis.

Jis man buvo labai svarbus daiktas, į kurį įdėjau širdį. Jis buvo pajamų, ir to pasekoje – šeimos laimės šaltinis. Jis buvo mano įnašas
į šeimą sunkiais laikais.

Prie jo praleidau labai daug laiko, bandydamas išmaitinti šeimą ir taupydamas ant savęs. Jis per metus atsipirko 7 kartus! Ir čia visas įnašas į mūsų šeimą subyrėjo ant kėdės.

Man reikės teisintis prieš užsakovą. Pinigų, aišku, nebus. Isterija kilo jau man. Sudaužiau foto rėmelius ant sienos. Blaškiausi po kambarį. Sustabdė tik išsigandęs vaiko veidas. Man pasidarė labai gėda. Apkabinau juos, atsiprašiau, pasiėmiau 30 eurų ir išėjau. Sekančią dieną jie išvažiavo pas mamą.

Norėjau skirtis, bet nesiryžau. Praėjo jau 3 savaitės. Ji sako, kad viską suprato, atgailauja ir nori viską ištaisyti. Nežinau, ką daryti.