Stovi kokių devynerių metų berniukas šalikelėje ir parduoda grybus

Važiavome su vyru iš sodybos. Oras buvo toks ramus, rudeniškas, kai kelias dar drėgnas po nakties, o miško pakraščiuose jau kvepia lapais ir grybais. Prie vieno posūkio pamačiau mažą stalelį, ant jo kelis kibirėlius, o šalia stovėjo berniukas. Gal devynerių, gal dešimties metų. Su striuke, kepure ir rimtu veidu, tarsi ne šiaip stovėtų prie kelio, o turėtų labai svarbų darbą.

Sakau vyrui:

„Sustokime. Nupirksiu voveraičių.“

Vyras sustojo, aš išlipau. Berniukas iš karto pasitempė, pastūmė vieną kibirėlį arčiau ir pasakė:

„Šitos šviežios. Šiandien rinktos.“

Balsas toks rimtas, suaugęs, bet akys vaikiškos. Smalsios, švarios.

Paklausiau:

„O ko tu vienas prekiauji? Gal telefonui taupai?“

Jis net nusijuokė.

„Ne, telefoną jau turiu. Ne naują, bet veikia. Aš taupau riedlentei. Gerai riedlentei, ne žaislinei.“

Aš nusišypsojau. Paklausiau, ar pats grybus rinko.

„Mes su mama rinkome. Ji dar miške ilgiau būtų buvusi, bet namie reikia kitus grybus virti ir sūdyti. Ji renka tuos, kurie žiemai tinka. O voveraites liepė man parduoti, nes žmonės jas mėgsta. Miestiečiai ypač.“

Jis tai pasakė taip rimtai, kad aš vos nesusijuokiau. Ne iš jo, o iš to, kaip protingai jis viską dėliojo. Aiškiai matėsi, kad vaikas ne pirmą dieną padeda namuose.

„O tėtis nepadeda grybauti?“ – paklausiau.

Berniukas gūžtelėjo pečiais.

„Tėtis dabar verandą prie namo daro. Jam nėra kada. Bet kai spanguolės būna, tai eina su mumis. Jis žino vietą, kur jų daug.“

Jis pasakė tai be jokio skundo. Paprastai. Kaip vaikai kalba apie šeimą, kurioje kiekvienas kažką daro.

Paklausiau, kaip sekasi prekyba.

Berniukas išdidžiai parodė mažą dėžutę.

„Gerai. Šiandien jau nemažai pardaviau. Vakar mamai pinigų daviau, o dalį sau pasilikau. Ji sakė, kad jei pats užsidirbsiu, galėsiu pirkti kokią noriu. Tik ne per brangią.“

„Ir ne gaila visą dieną stovėti?“

Jis vėl pažiūrėjo į mane nustebęs.

„Kodėl gaila? Aš ne visą dieną. Ryte grybavome, dabar parduodu, paskui namo eisiu. Dar sesei reikia parodyti, kiek uždirbau. Ji maža, jai penkeri, vis klausia, ar jau nusipirksiu riedlentę.“

Aš nupirkau voveraičių daugiau, nei planavau. Tada rankinėje radau šokoladuką ir paklausiau:

„O šokoladą galima tau padovanoti? Tiesiog šiaip sau?“

Berniukas akimirką pagalvojo ir rimtai atsakė:

„Šiaip sau galima. Bet aš sesei nunešiu. Ji labai mėgsta. Ačiū, tetute.“

Grįžau į mašiną su grybais ir kažkokiu šiltu jausmu širdyje. Vyras tik palingavo galva.

„Na ir kas čia gražaus? Vaikas prie kelio grybus pardavinėja. Vaikystę iš jo atėmė. Turėtų žaisti, o ne stovėti kaip suaugęs.“

Aš nieko iš karto neatsakiau. Tik žiūrėjau pro langą, kaip tas berniukas vėl atsistoja tiesiai, kai prie jo sustoja kita mašina. Jis neatrodė nelaimingas. Neatrodė paliktas. Jis atrodė kaip vaikas, kuris žino, kad jo darbas namuose svarbus. Kad jis ne šiaip trukdo suaugusiems, o yra šeimos dalis.

Ir tada prisiminiau kitą berniuką. Mūsų kaimynų anūką. Jam dvylika. Visą vasarą praleido pas senelius. Sėdi kieme su telefonu rankose, ausinės ausyse, nieko aplink nemato. Močiutė tempia laistytuvus su vandeniu į šiltnamį, sunkiai eina, sustoja atsikvėpti, o jis net galvos nepakelia. Senelis prašo paduoti įrankį, jis burbteli: „Tuoj“, bet net nepajuda.

O paskui tą patį vakarą kelia skandalą, nes seneliai nupirko ne tokį dviratį. Ne tą modelį, ne tokiomis padangomis, ne tokį, kokį jis matė internete. Močiutė stovi šalia, pavargusi, su skaudančia nugara, ir dar atsiprašinėja, kad neišsirinko geresnio.

Ir aš pagalvojau: keistas dalykas ta vaikystė.

Vienam vaikui duoda telefoną, dviratį, planšetę, neleidžia pavargti, neleidžia padėti, saugo nuo menkiausio darbo, o jis vis tiek nepatenkintas. Kitam duoda kibirą, mišką, atsakomybę ir galimybę pačiam susitaupyti riedlentei, o jis stovi prie kelio su šypsena ir dar šokoladą ne sau pasiima, o mažai sesei.

Gal vaikystę atima ne darbas. Gal ją atima tada, kai vaikui niekas nepaaiškina, kad pasaulyje yra ne tik jo norai.

O jūs kaip manote: iš kurio vaiko iš tikrųjų pavogė vaikystę?