42 mokiniai klasėje, juoda duona, pabarstyta cukrumi ir daugybė žaidimų: prisimename vaikystę 80-aisiais

Mano tėčio vaikystė praėjo 50-aisiais ir 60-ųjų pradžioje. Tai daugiavaikė miesto šeima: kilogramas saldainių kartą per mėnesį iš senelio algos, ėjimas į kiną, kiemas nuo ryto iki vėlyvo vakaro, juoda duona, pabarstyta cukrumi ir daugybė žaidimų.

Tetulės užaugo nedideliame kaime. Jų vaikystė – 40-ųjų pabaiga ir 50-ųjų pradžia.

Tai draugės, grybai ir uogos, maudynės ežere ir begaliniai eglynai bei pušynai, o dar savo kaimiško pasaulio pojūtis, kaip didelės, patikimos ir draugiškos šeimos.

Mano vaikystė – 80-ųjų pradžia mieste. Mano vaikystė – tai…

1. Daugiaaukštis namas.

Kiemas, draugai, vaikai iš visų aplinkinių namų. Slėpynės, „prisimušti“ reikia prie laiptinės.

Bulvė, kvadratas, futbolas. Žaidimas „gumytės“ – senos, pilkos, sudriskusios, susidėvėjusios.

Žiemą – rogutės. Be nugarėlės. Ant pilvo, ant nugaros, traukinuku, pasikeičiam į kartoną ir atgal.

Ir taip iki pat tamsos, kol nenuvarys namo. Su trenksmu ir džeržgesiu tempi rogutes laiptais. Namie vos ne vos nusitempi šlapias pirštines, šalikas mazgu susisukęs prie ausies, kepurė kaba ant kitos, pati visa aplipus varvekliais. Batuose sniegas, kapišone – taip pat.

Rankos raudonos, pirštai nesilanksto, skruostai dega. Laimė.

2. Juodai baltas televizorius.

Du kanalai. Vakarais – naujienos. Darbo dienomis – „Labanakt, vaikučiai“. Sekmadieniais – „Svečiuose pas pasaką“.

O per atostogas – „Viešnia iš ateities“, „Elektroniko nuotykiai“.

Jei nespėjai, užsibuvai kieme, pamiršai – tragedija. Kada dabar vėl parodys?

3. Parduotuvės.

Stikliniai buteliai, dangteliai iš folijos: kefyro – žalias, pieno – sidabrinis, o geltonas, berods, pasukos.

Dar įdomiau – kartoninės piramidės su tuo pačiu pienu ar kefyru.

Didžiulės metalinės žnyplės, pririštos prie medinių lentynų suvargusia virvele. Tai skirta paimti duonai. Imi atsargiai. Numesti baisu – kas nors pastebės ir aprėks. Sūris suvyniotas į popierių. Ant jo mįslingi mėlyni ir juodi plastmasiniai skaičiai.

Pieniniai ir grietininiai ledai vaflinėse stiklinaitėse.

4. Vaikų darželis.

Geroji ir piktoji auklėtojos. Nepakenčiama manų košė didžiuliame puode.

Pilkas sausas smėlis vaikų aikštelėje prie pavėsinės iš lentų. Pėdkelnės lyg armonika ant kelių, sausainiai su stikline pieno pavakariams.

Vakaras, kai visus pasiėmė, o tavęs kažkodėl neatėjo. Ir jau seniai sutemo. Ir auklėtoja pyksta, ir skambina kažkur. Sėdi ant kėdės tolimiausiame kamputyje, tyliai tyliai kaip pelė. Lauki. Ir vėl baisu bei vieniša.

5. Grotuvas „Jaunystė“.

Šviesiai rudas lagaminėlis su rankenėle,kurį namo parnešė tėtis. Plokštelės: „Bremeno muzikantai“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Čipolino nuotykiai“ ir daug daug kitų.

O dar – „suaugusiųjų“ plokštelės, kurių klausosi tėvai: Ala Pugačiova, Sofija Rotaru, ABBA.

6. Ligoninė.

Budinčios sesutės – piktoji ir geroji,kaip vaikų darželyje. „Kas čia juokiasi per ramybės valandą? Marš į koridorių, stokite prie sienos!“

Verkti beprasmiška. Reikia skaičiuoti taškučius nuo injekcijų. Kai jos baigsis – išrašys namo.

Mama su tėčiu lanko ne kiekvieną dieną, jiems nėra kada – jie dirba. Kartą atnešė šiltų dešrelių ir šviežią agurką. Pasakiškai skanu. Kefyras nakčiai. Juokingi sviesto cilindrėliai rytais.

Žaidimų kambarys:

plastilinas, pieštukai, stalo žaidimai. Vakarais galima mėtytis pagalvėmis ir pasakoti baisias istorijas.

Jei dažnai sergi, supranti – ligoninėje netgi linksma. Eilinė angina, reikia šalinti glandas. Vėl ligoninė – operacija. Mamos ir tėčio nėra. O verkti vis taip pat beprasmiška. Lauki ir kenti. 10 metų. Didelė mergaitė.

7. Mokykla.

42 žmonės klasėje. Tokių klasių – penkios. Mokytoja – nejauna, gera, pavargusi. Uniforma, portfelis, prailginta grupė.

Pas visus – specialūs sąsiuviniai, kur reikia klijuoti iškarpas iš laikraščių su svarbiomis naujienomis. Orų stebėjimo dienoraštis: piešiame lietutį, saulę ir debesis.

Pirmasis dvejetas. Ir ašaros, ir sąsiuvinis, perplėštas perpus, šiukšlių kibire. Mama barsis. Ir išvis apmaudu. Antroje klasėje – naujokėlis. Antrametis. Tylus, ramus vaikinukas. Bet kažkodėl baisu. Ypač paties žodžio „ antrametis“.

Tai – mano vaikystės eskizai. Tiesiog kontūrai. Juk vaikystė – ne tik atminimai ir pojūčiai. Tai konkrečios istorijos ir įvykiai.

Kažką pamename iš vidaus, apie kažką mums pasakojo ir štai jau atrodo, kad pamename patys. Tačiau kartais norisi eskizų. Kažko trupučio daugiau, nei asmeniško. Kas yra ne pas visus, bet pas daugelį. Kaip ąsočiai su sultimis kavinėje – atmintyje tų, kurie augo 80-aisiais.

Mano sesers vaikystė – tai jau 80-ųjų pabaiga ir 90-ųjų pradžia.

„Ančiukų istorijos“ ir „Čipas ir Deilas skuba į pagalbą“.

Apdriskę „Turbo“ ir „Donald“ popierėliai, kuriuos reikia mikliai prispausti delnu, kad jie teisingai apsiverstų. „Zuko“ ir „Yupi“. Barbė, „Dendis“ ir „Tomas ir Džeris“ per pirmąjį miesto kabelinės kanalą.

Mano dukters vaikystė – 2000-ieji.

„Kiaulytė Pepa“, „Keliauninkė Dora“ ir „Žaislų istorija“.

Pirmieji 3D filmukai. Pirmosios sms, išsiųstos iš mamos telefono neatsiklausus. Asmeninis „telefonas“ – juokinga dėžutė, kalbanti metaliniu balsu: „Alio. Kaip sekasi?“

Spektakliai suremontuotame lėlių teatre. CD ir DVD diskai su mėgstamais filmukais ir muzika.

Naujais ir tais pačiais – iš mano vaikystės. Futbolas.

Kvadratas. Bulvė. Slėpynės. Su taisyklėmis, nepasikeitusiomis per 20 ir daugiau metų.

Tik kiemas kitoks. Ir pasaulis kitoks. Ir vaikystė – tokia pat ir visiškai kitokia…