Pavargau kęsti anytos pamokslus. Jau mąstau apie skyrybas

Anyta pastoviai tvirtina, kad ji užaugino du vaikus ir nuo 3 mėnesių maitino klijukais bei paprastu maistu nuo suaugusiųjų stalo. O aš, jos manymu, auginu lepūnėlę.

Nesuprantu, kaip suaugę žmonės su didele gyvenimiška patirtimi gali laikyti tokius neatsakingus dalykus teisingais ir primesti kitiems kaip vienintelį teisingą sprendimą.

Anyta turi sodybą ir pastoviai kviečia mane su vaiku ten, kad mažylė pavalgytų šviežių daržovių, vaisių. Pastarąją savaitė pas mane su vyru ta tema karas.

Maža to, kad aš jos patarimų nelaikau teisingais, tai dar nenoriu būti šalia jos, tiksliau, negaliu. O sutuoktinis manęs lyg negirdi, laikosi savo.

Mane jau aplanko mintys apie skyrybas. Nebegaliu kentėti to spaudimo. Bet kol kas aš „dekrete“ ir finansiškai visiškai priklausau nuo vyro. Taigi, kol kas kurti rimtų planų dėl skyrybų negaliu.

Galbūt dabar mano reakcija susijusi su hormonų svyravimais, visgi neseniai pagimdžiau. O paskui grįšiu į normą ir kitaip pažvelgsiu į viską?

Arba čia tikrai pirmosios „vėliavėlės“? Bet iš kitos pusės – vyras negeriantis, myli mane ir uždarbis jo neblogas. Bet anyta… Su pastoviais jos priminimais apie sodybą pas mus dažni konfliktai.

Pasitarti su drauge negaliu, nepatogu. Su tėvais tuo labiau. Nėra su kuo apie tai pasikalbėti, išsikalbėti.

Turbūt todėl ir rašau čia. Juk norisi paprasčiausiai mėgautis motinyste, o ne būti amžinoje įtampoje.