Reikalavau iš sūnaus ir marčios anūkų. O dabar man gėda…

Man taip gėda… Net rašyti apie tai. Žinau, kad turiu paprašyti atleidimo sūnaus ir jo žmonos už nekorektišką elgesį, tačiau negaliu. Esmė tame, kad aš jų prašiau, ne, netgi reikalavau iš jų anūko, o dabar man neleidžia su juo matytis. Bet apie viską iš pradžių.

Mano sūnus – vėlyvas vaikas. Aš jau seniai laukiau, kada jis pradžiugins mane anūkais, o jis su drauge vis neskubėjo tuoktis. Kai jų mokslai buvo baigti, jie atšventė vestuves.

Va tada ir pradėjau pirkti šliaužtinius ir marškinėlius. Bet į mano klausimus, kada bus vaikai, jie atsakydavo, kad nori pagyventi dėl savęs. Lyg 4 metų iki santuokos jiems buvo mažai.

Praėjo metai… Nenusiraminau ir jau ėmiau reikalauti padaryti mane močiute. Sūnus pasakė, kad procesas jau vyksta ir jie patys mąsto apie šeimos pagausėjimą. Surengiau jo žmonos apklausą. Ir tada marti prisipažino, kad jie pradėjo tyrimus, bet gydytojai nesupranta, kodėl ji negali pastoti.

Nusprendžiau padėti: ėmiau marčiai ieškoti įvairiausių bobučių. Tik štai mano pagalba buvo priimta piktai. O juk aš norėjau kaip geriau ir viską dariau iš geriausių paskatų.

Praėjo dar metai… Vaikų jų šeimoje taip ir neatsirado. Pradėjau pergyventi, kad marčiai nepavyks pagimdyti. Ir ėmiau svarstyti, ar sūnui išvis verta gyventi su ja be vaikų? Net nuėjau pas būrėją išsiaiškinti, ar bus toje šeimoje vaikų. Santykiai tarp manęs ir vaikų ėmė gesti. Beprotiškai norėjau anūkų ir kartais nesirinkdavau žodžių.

Kai nuo vestuvių praėjo 3 metai, o marti taip ir nepastojo, aš neišlaikiau ir pavadinau ją bloga žmona. Argumentavau tuo, kad ji negali dovanoti mano sūnui vaiko. Tada mes smarkiai susipykome ir vaikai pasakė, kad neprileis manęs prie mažylio nė per patrankos šūvį.

Nustojome bendrauti. Pykau ant vaikų, kad jie manęs nesupranta. Po pusmečio iš kaimynės sužinojau, kad marti nėščia. Ją matė su nedideliu pilvuku. Kaip jie galėjo man net nepranešti?

Dabar, kai aš pagaliau arti to momento, kad tapčiau močiute, manęs nenori matyti. Iš pradžių pykau, buvau įsižeidusi. Paskui parduotuvėje pamačiau juos tokius laimingus, jie rinko mėlynos spalvos vežimėlį. Taip supratau, kad turėsiu anūką. Bet prieiti prie jų man neleido išdidumas.

Dabar mano marti gimdymo namuose. Sužinojau, kad ji vakar pagimdė. Dabar aš močiutė, kaip ir norėjau. Bet kaip man elgtis?
Jie nenori manęs matyti. Aš, žinoma, suprantu, kad pati kalta, kad perlenkiau lazdą.

Bet nieko negaliu su savimi padaryti.

Beprotiškai noriu pamatyti anūką, sužinoti, kaip jį pavadino, palaikyti ant rankų. Patarkite, kaip ištaisyti tai, ką pridirbau? Praeitą naktį negalėjau užmigti, vis galvojau ir galvojau. Labai tikiuosi jūsų pagalbos…