Su vyru gyvenimą pašventėme dukroms, o senatvėje jos mums „atsidėkojo“

Mes su vyru seniai pensijoje. Vyrui 71 metai, man – 70. Mūsų materialinė padėtis apgailėtina. Užauginome ir išauklėjome 2 dukras. Jos gyvena kitame mieste. Abi turi šeimas. Dirba gerose pareigose ir neblogai uždirba.

Kasdien stengiamės palaikyti savo sveikatą, kad neatgultume ir nesukeltume rūpesčių dukroms. Žinoma, senatvėje išlenda visos sveikatos problemos. Visą gyvenimą su vyru plušome per kelis darbus, kad dukros turėtų viską.

Joms nuodėmė mumis skųstis. Jos įgijo gerus išsilavinimus ir neblogą materialinį pagrindą suaugusiųjų gyvenimui.

Mes su vyru gyvename nedideliame 2 kambarių bute. Jaunėlė dukra pasakė, kad mes galime ramiai nuomoti antrą kambarį ir imti pinigus iš nuomininkų. Pasakė, kad mums nereikia 2 kambarių, mes galime sutilpti ir viename.

Net baisiausiame sapne nenoriu susapnuoti, kad mūsų bute gyvens pašaliniai žmonės. Dalinsis su mumis vonia, virtuve ir išvis stogu virš galvos.

Kai mes su vyru pasakėme „ne“, dukros labai supyko. Jos pasakė, kad tai reiškia, jog mums ne taip ir reikia pinigų, kaip mes sakome. Dėl papildomų lėšų galėtume ir pasispausti. Pasakė, kad kai kurie metų metais gyvena bendrabučiuose ir nieko baisaus tame nėra.

Dabar vyras man sako, kad veltui taupėme dukroms pinigus visą gyvenimą. Reikėjo nusipirkti dar vieną butą ir nuomoti. O jos būtų galėjusios glaustis svetimuose kampuose. Galbūt tada gyvenimas jas ko nors būtų išmokęs. Tačiau laikas praėjo. Kas padaryta, tas.

Dukros dažnai mus lanko. Važinėjasi po parduotuves, tiesa, mūsų sąskaita. Aš irgi suprantu, kad joms sunku. Tačiau galiausiai joms atiteks lemtingieji kvadratiniai metrai, o tai šiandien ne tiek jau mažai.

Taip pat sėkmingai mus galėtų nukaršinti svetimi žmonės. Gaila, nepamatysiu jų vaikų elgesio su jomis. O labai norėtųsi. Kaip sakoma, „kaip šauksi, taip ir atsilieps“!