Vyras pavydi sūnui. Ar tai normalu?

Vyras tiesiog išėjo iš proto, kai mes tapome tėvais. Jis kelia skandalus be jokios priežasties ir skundžiasi, kad visą laisvą laiką praleidžiu su vaiku. Bet kūdikis be manęs neišsivers, o 30-metis vyras jau turėtų būti savarankiškas. Argi ne taip?

Mes su vyru susituokėme po trejų metų santykių. Iš pradžių tiesiog džiaugėmės gyvenimu kartu, o paskui nusprendėme susilaukti kūdikio. Man atrodė, kad gerai pažįstu savo vyrą, bet, kaip paaiškėjo, klydau.

Dabar matau šalia savęs ne vyrą, o mažą berniuką. Jis pavydi man mūsų vaiko. Suprantu, kad tai skamba absurdiškai, bet tai yra tiesa.
Po vestuvių neskubėjome turėti vaikų.

Supratome, kad pirmiausia reikia atsistoti ant kojų ir pasiekti bent minimalų finansinį stabilumą. Kitaip tariant, tėvystė buvo apgalvotas sprendimas. Vyras taip pat norėjo kūdikio.

Nėštumo metu vyras rūpinosi manimi kaip niekad. Jis lydėdavo mane pas gydytoją, pirkdavo vitaminus ir nuolat glostydavo pilvą. Mes kartu pirkome viską kūdikiui ir įrengėme vaikų kambarį. Man susidarė tvirtas įspūdis, kad jis yra visiškai pasiruošęs tapti tėvu.

Gimdymas praėjo sėkmingai. Vyras iš laimės net pravirko, kai pirmą kartą paėmė sūnų ant rankų. Pirmosiomis dienomis jis nuo jo nesitraukė, bet netrukus tėviškas entuziazmas dingo.

Aš labai nesijaudinau. Tvarkiausi pati, rūpinausi vaiku ir supratau, kad vyrui reikia laiko priprasti. Tačiau vėliau jis pradėjo elgtis keistai.
Vakare jis prašydavo pažiūrėti su juo filmą ar išgerti arbatos virtuvėje. Aš neprieštaraučiau, bet kas tada maitins, maudys ir migdys mažylį?

Todėl turėdavau jam atsakyti. Mano gyvenimas visiškai pasikeitė po sūnaus gimimo, todėl gyvenau pagal kitą tvarkaraštį.

Vyras atsisakė tai suprasti. Jis įsižeisdavo ir sakydavo, kad neskiriu jam pakankamai dėmesio. Iš pradžių jis man nieko nesakė apie savo nepasitenkinimą. Pastebėjau, kad kažkas ne taip. Tiesą sakant, neturėjau laiko aiškintis, todėl tiesiog ignoravau jo manipuliacijas.

Tačiau vėliau vyras neišlaikė – jis pareiškė, kad aš labai pasikeičiau po gimdymo. Iš pradžių pagalvojau, kad jis kalba apie mano išvaizdą ir figūrą. Bet ne – problema slypėjo kur kas giliau.

— Tu visiškai pamiršai mane. Galvoji tik apie vaiką, o aš jaučiuosi tarsi nereikalingas trečias šioje šeimoje. Atrodo, kad manęs visai nebeliko, — piktinosi jis.

Bandžiau paaiškinti, kad tai laikina. Negaliu dalytis į dvi dalis. Teko keistis, nes dabar esu ne tik žmona, bet ir mama. Kad ir kaip norėčiau palikti vaiką ir skirti dėmesio vyrui, negaliu. Dabar toks etapas, kai sūnus manęs labai reikalingas.

Tačiau vyras vis tiek vaidina įsižeidusį. Jis skundžiasi, kad jaučiasi nereikalingas.

— Mes gyvename kaip kaimynai. Man atrodo, kad tu manęs nebemyli, — skundėsi jis.

Atvirai sakant, nežinau, kaip jam paaiškinti, kad visos šeimos išgyvena tokius etapus. Susidaro įspūdis, kad vaikystėje jis negavo pakankamai motinos meilės, ir dabar vaikystės traumos vėl išlenda į paviršių. Kito paaiškinimo nerandu. Mama prašo būti kantri. Esą vyrai dažnai susiduria su tokiu pavydu.

Tačiau aš taip pat nesiruošiu taikstytis su jo isterijomis. Jei jis nesusitvarkys su savimi, viskas baigsis skyrybomis.