Mamai sunku prižiūrėti anūkus, tačiau sesuo apsimeta, kad to nepastebi

Mano sesuo tikra gegutė. Per Kalėdų atostogas išlėkė su draugais poilsiauti, o du vaikus paliko mamai, kuriai jau 70 metų. Vaikams, beje, penkeri ir treji, su jais ir jaunas užsiknis, ką kalbėti apie pagyvenusią moterį. Mama negali sesei atsakyti, nors jai ir sunku, o sesuo apsimeta, kad nieko nepastebi.

Aistė, mano sesuo, jau metai kaip išsiskyrusi. Iš pradžių ji gyveno su mama, o butas, kurį ji paveldėjo iš močiutės, buvo nuomojamas. Tuo metu kito būdo išgyventi nebuvo. Tokiu bendru gyvenimu nesižavėjo nei mama, nei sesuo.

Mamai buvo diskomfortas, nes ji – pagyvenęs žmogus, kuris jau įprato gyventi tyloje, ramybėje ir pagal savo grafiką, o sesei – nes reikėjo taikytis prie mamos ir klausytis jos pamokslų.

Aš gyvenu atskirai, ištekėjusi, irgi turiu vaiką. Mamos stengiuosi neapsunkinti anūko priežiūra, matau, kaip jai sunku šitaip leisti laiką. Pati ji, žinoma, nieko tokio nesako, tačiau reikia būti kvailu, kad to nesuprastum.

O Aistė puikiai moka reikiamais momentais „įjungti“ kvailelę. Tai yra, ji apsimeta, kad nepastebi, kaip mamai sunku terliotis su jos vaikais. Maža to, kad mamos amžius jau toli gražu ne merginos, tai ji dar ir hipertonikė, kur jai straksėti su dviem mažais išdykėliais?

Tačiau mama sesės gaili – vargšelė, viena augina du vaikus. Aš maniau ir manau, kad žmogus pats turi atsakyti už savo kvailumą. O Aistė gerai įsitaisė.

Buvęs alimentus moka, butą savo nuomoja, dirba normaliai, nes visus biuletenius su vaikais mama atsėdi. Tai dar ir reguliariai kažkur keliauja poilsiauti, numetusi vaikus mamai.

Štai ir per Kalėdas išlėkė kažkur su draugais, palikusi mamą vieną su vaikais 10 dienų. Į mamą jau po 2 dienų neįmanoma buvo žiūrėti be ašarų, vaikučiai ją išsekino. Atėjau, žiūriu, o ji vos paeina. Pamatavome spaudimą – labai aukštas.

– Aš dabar truputį pagulėsiu ir viskas bus normaliai.

– Gulėk jau ramiai! Vaikais aš užsiimsiu, o tai tu save nuvarysi tokiais tempais.

Taip aš ir tampiausi visas šventes, linksmindama sūnėnus, pasiimdama juos pas save, kad mama nors galėtų nuo jų pailsėti. Sesuo per tą laiką nė nepaskambino.

Kai ji grįžo, aš buvau pikta iki išprotėjimo. Net mane du papildomi vaikai sugebėjo nuvaryti, neįsivaizduoju, kaip su tuo susidorojo mama.

Man jau tiek visko prisikaupė jai pasakyti, kad nusprendžiau nesivaldyti. Pagrindinė pretenzija, žinoma, buvo ta, kad ji numeta vaikus mamai, kuri pati kartais dėl spaudimo vos pavelka kojas.

Ją pačią jau reikia prižiūrėti, o ne numesti jai du ikimokyklinukus.

– Bet mama nesakė, kad jai sunku,- išpūtė akis Aistė. – Tu perdedi. Jei mamai būtų sunku, ji man tiesiai tai pasakytų.

– O tu akių neturi, pati nematai jos būklės? Ar galvos neturi, kad pagalvotum? Mes susibarėme, kuo nuliūdinome mamą. Ji ėmė pergyventi, kad Aistė supyks ant jos ir neleis bendrauti su anūkais.

Tačiau Aistė eilinį kartą apsimetė, kad nieko nenutiko, viskas puiku. Mano žodžiai, kad mamą jau reikėtų patausoti, išvis pralėkė pro ją, kaip suprantu.

Pergyvenu dėl mamos, bet kol ji pati nepanorės ko nors pakeisti, aš bejėgė. Aistė žodžių nesupranta, tiksliau talentingai apsimeta, kad nesupranta. O mama tyli kaip žuvis, bijo su dukra susipykti. Ką daryti – nežinau. Vyras pataria nelįsti, bet bijau, kad tada mama visai nusivarys.