Kai dukra išsiskyrė su Domantu, vargšui vaikinui nebuvo kur eiti, ir aš leidau žentui likti gyventi mano namuose. Ir štai kuo tai baigėsi

Esu 78 metų moteris, turinti tris vaikus – du sūnus ir dukrą. Abu mano sūnūs gyvena Kanadoje su savo šeimomis, o dukra Viktorija ištekėjo už Domanto – vaikino iš nesėkmingos šeimos.

Niekada nesutikau su šia santuoka, tačiau mano žentas pasirodė esąs nuostabus žmogus, kuris rūpinosi mano dukra, buvo puikus šeimos žmogus ir darbštus vyras.

Ir štai vieną dieną mano dukrai užsimanė daug pinigų, ir ji nusprendė išvykti dirbti į Airiją. Ją ten pakvietė jos mokyklos draugė, kuri ten gyvena jau daug metų ir puikiai susitvarkė savo gyvenimą.

Ir mano Viktorija nusprendė vykti. Domantas šios idėjos nepalaikė. Tačiau žmoną paleido. Jis pats turėjo gerą darbą, kurį vertino, ir Viktorija jo ypač niekur nekvietė važiuoti su savimi.

O kai po pusmečio dukra grįžo atostogų, iškart pranešė, kad jie su vyru skiriasi, ji pateikia skyrybų prašymą, susirenka daiktus ir išvyksta.

Paliko vyrą dėl kito vyro, kurį sutiko. Ir liko Domantas be žmonos, namų ir šeimos, nebuvo kur jam eiti. Man pasidarė taip gaila jauno vyro, kad pasiūliau jam likti gyventi pas mane.

O dėkodamas jis padėjo man remontuoti namą ir tapo puikiu šeimininku. Jo rankos tarsi auksinės, ir jis gali pataisyti bet ką. Nepaisant mano pirminio nepritarimo Domantui, galiausiai aš pamilau jį kaip savo sūnų. Jis tapo mano ramsčiu ir parama senatvėje, ir aš labai dėkoju jam už tai.

Dėkodama užrašiau jam namą kaip paveldėjimą, kad jis turėtų kur remtis, jei kiti mano vaikai jam nepadėtų. Nors žinau, kad Domantas dar jaunas ir gali nuspręsti vėl vesti, kad ir kaip būtų, aš esu pasirengusi leisti jo žmonai gyventi su mumis, nes jis tiek daug padarė dėl manęs.

Jaučiu, kad jis to nusipelnė. Galų gale, manau, kad atidaviau deramą pagarbą Domantui. O tai, kaip mano dukra elgėsi su juo, privertė mane dar labiau vertinti šį žmogų.