Uošvė taip norėjo anūkų, kad vos nesugriovė mūsų santuokos

Mes su Emilija ramiai atšventėme vestuves, pasidarėme tikras medaus mėnesio atostogas ir laimingai pradėjome šeimyninį gyvenimą. Pirmus pusę metų viskas buvo puiku, kol pas mus nepradėjo dažniau užsukti Vilija Petrienė.

Iš pradžių tai buvo trumpi apsilankymai, atrodė, kad ji stebi aplinką. Pamažu Vilija Petrienė pradėjo lankytis vis dažniau ir likti ilgiau. Ji argumentavo savo apsilankymus tuo, kad abu dirbame, o ji nori padėti palaikyti tvarką namuose.

Jau tada mane tai šiek tiek neramino, bet žmona buvo rami, todėl pagalvojau, kad viskas kontroliuojama. Juolab kad namai buvo sutvarkyti ir paruošti.

Atrodytų, džiaukis tokiu dalyku, bet viskas buvo ne taip paprasta. Uošvė stengėsi praleisti mūsų bute vis daugiau laiko. Emilija nieko dėl to nedarė, ramindama, kad greitai jai atsibos.

Tik savaitgaliai buvo atokvėpis. Tada galėjome atsipalaiduoti su žmona ir negalvoti apie tai, kad jos mama gali pasirodyti ir pradėti tvarkytis. Atvirai sakant, jau buvau pasiruošęs viską pats daryti, kad tik ji taip dažnai neateitų.

Bet mano viltys buvo sugriautos. Vilija Petrienė pradėjo užsukti tada, kai neturėjo. Ne kartą mes su žmona užsiminėme, kad galime būti ne namuose, bet ji tik numodavo ranka, sakydama, kad ištekėjusiems žmonėms mūsų amžiaus nėra kur klaidžioti.

Dėl to pradėjau ilgiau likti darbe, o savaitgaliais važiuoti pas tėvus arba susitikinėti su draugais.

Visada kviečiau Emiliją važiuoti su manimi, bet ji nuolat išsisukinėdavo, sakydama, kad turi kažkokių savo reikalų. Supratau, kad tai dėl jos motinos, bet nesikišau. Ne maži vaikai, susitvarkys.

Dėl viso šito mes su žmona pradėjome tolti vienas nuo kito. Tarp mūsų išaugo siena vardu Vilija Petrienė. Kai supratau tai, bandžiau viską aptarti su Emilija. Atrodė, kad ji sutiko su manimi, kad reikia baigti tuos apsilankymus mūsų bute, bet jokios naudos iš to nebuvo.

Norėjau ramybės ir pradėjau galvoti apie skyrybas. Ši mintis mane gąsdino, bet noras grįžti namo be nerimo buvo stipresnis. Juolab kad uošvė ir žmona pradėjo mane erzinti, kiekviena savaip.

Esu kantrus žmogus, bet nebeištvėriau, kai ši moteris apsilankė pas mus ankstyvą sekmadienio rytą ir iškart pradėjo kelti skandalą. Jos manymu, mes negyvenome kaip šeima, nes po beveik metų santuokos jos dukra dar nebuvo pastojusi.

– O aš dėl jūsų viską dariau! Ir gaminau, ir tvarkiau, ir žiūrėjau, kad neklaidžiotumėte kur papuola, o būtumėte namuose. Tik tu, ženteli, visą savaitgalį kažkur bastaisi, o žmona sėdi namuose. Bent jau vaiką pasigaminkite, – piktinosi ji man, ir aš supratau, kad daugiau tylėti negaliu.

– O kaip mes jums pagaminsime anūkus, jei jūs nuolat čia?! – pertraukiau ją, pirmą kartą pakėlęs balsą. – Ką, man prie jūsų žmoną mylėti, taip? Ačiū, žinoma, už rūpestį, bet toliau mes patys tvarkysimės.

– Nieko jūs patys nesugebate! Mano draugės jau proanūkius augina, o aš anūkų vis nesulaukiu! – dar labiau supyko ji.

Žmona bandė kažkaip sušvelninti situaciją, bet Vilija Petrienė liepė jai nesikišti. Dar ne tokią amžių turinti, kad su ja ginčytis.

Jei ne šie žodžiai, būčiau gal kaip nors nusiraminęs, bet jie buvo paskutinis lašas. Teko išvaryti uošvę pro duris, pasakęs, kad netoleruosiu tokio chamizmo savo namuose. Tą akimirką supratau, kodėl žmona nesiginčijo su motina. Jai paprasčiausiai neleido.

Uošvė dar kurį laiką rėkė už durų, o paskui sugalvojo paskambinti mano motinai ir pasiskųsti. Jos nelaimei, mano motina nebuvo apsėsta anūkų, todėl palaikė mane.

Nuo to incidento praėjo jau savaitė. Vilija Petrienė vaizduoja neteisingai įžeistą ir nebendrauja su mumis. Žmona prisipažino, kad taip ramiai jai jau seniai nebuvo, o aš manau, kad viską pasakiau ir padariau teisingai. Atsiprašinėti nesiruošiu.