Nenoriu tekėti, nes nenoriu papildomų problemų senatvėje

Jau dvejus metus gyvenu su vyru, kuris nori oficialiai įteisinti mūsų santykius, bet aš to nenoriu. Tiksliau, nematau prasmės. Iš pirmos santuokos turiu vaikų, jis taip pat. Gyvenimas ilgas, bet jis kažkada baigsis, o tada prasidės bėdos su paveldėjimu, kurių nenoriu. Dabar viskas aišku – kas ką paveldės.

Su Viliumi jau dvejus metus gyvename mano bute. Aš jau seniai išsiskyrusi, jis taip pat. Turiu dukrą studentę ir sūnų, kuris trejais metais vyresnis už ją. Vilius turi dvi dukras iš pirmos santuokos – abi studentės, gyvenančios su jo buvusia žmona.

Suaugę vaikai nei man, nei jam netrukdo. Alimentų Vilius jau nemoka, bet kartais padeda dukroms finansiškai. Man tai netrukdo – mums gyvenimui pakanka, nes abu dirbame ir gerai uždirbame.

Iš tėvų man liko trijų kambarių butas, kuriame dabar gyvename. Taip pat turiu vasarnamį ir automobilį, kurį įsigijau pati. Vilius taip pat turi automobilį, bet daugiau nieko. Po skyrybų savo dalį bendro buto jis perleido dukroms ir pats pradėjo nuomotis butą. Toks vyriškas poelgis, jis nenorėjo dalintis turto ir imtis konfliktų. Mano buvęs vyras elgėsi daug blogiau.

Viskas su Viliumi gerai, išskyrus vieną klausimą – jis atkakliai kviečia mane tekėti, tai yra, nori oficialių santykių. Bet aš to nenoriu, nes nematau prasmės. Bendrų vaikų jau nebebus, greitai turėsime anūkus. Kam man tie papildomi rūpesčiai?

Be to, labai abejoju, kad mano vaikai tai priimtų. Jie nieko nesako apie mano vyrą, gerbia mano teisę į asmeninį gyvenimą, nors matau, kad Vilius jiems nelabai patinka. Bet jei ištekėčiau už jo, jie tikriausiai to nesuprastų.

Be to, dabar gyvename trijų kambarių bute. Tačiau turiu dukrą ir sūnų. Noriu sulaukti, kol dukra atsistos ant kojų ir pradės uždirbti, kad galėčiau parduoti butą, nusipirkti sau vieno kambario butą, o likusius pinigus padalinti vaikams, kad jie galėtų pasiimti būsto paskolą. Tokius finansinius ir turtinius reikalus santuokoje tvarkyti nesiruošiu. Nenoriu, kad mano butas taptų „bendra santuokoje įgyta nuosavybe“.

Dar noriu per metus pasikeisti automobilį. Žinoma, už savo pinigus – Viliaus pagalbos neprašysiu ir net nepriimsiu. Tai juk ne bendras šaldytuvas, kurį pildome abu. Turiu savo automobilį, jis turi savo.

Turime bendrą stalą, jis periodiškai duoda pinigų komunaliniams mokesčiams, dovanoja mielas dovanas, kartais kartu vykstame į keliones. Visa tai yra. Tačiau kitais atžvilgiais esame finansiškai nepriklausomi vienas nuo kito. Neklausiu, kur jis leidžia savo pinigus, jis neklausia to paties manęs.

Kai pradėjome gyventi kartu, jis kalbėjo apie bendrą biudžetą, bet greitai uždariau šią temą. Apie kokį bendrą biudžetą galima kalbėti, jei mūsų pajamos skiriasi, o jis dar ir nuolat padeda savo studentėms dukroms? Aš savo dukrai taip pat padedu, bet daug rečiau, nes ji pati siekia būti savarankiška, ko apie Viliaus dukras negalima pasakyti.

Gyvenimas kartu dabartine forma mane visiškai tenkina. Nekyla mintis, kad jis nori ką nors iš manęs gauti – viskas aišku ir suprantama, o man, po labai skaudžių skyrybų, tai labai svarbu.

Vilius aiškina, kad toks žingsnis jam reikštų pasitikėjimą ir rimtus santykius. Jis sako, kad jau nebe tas amžius, kad žaistų „myli – nemyli“. Sąžiningai sakant, skamba neįtikinamai.

Būtent – mes jau nebe dvidešimtmečiai, kurie tiki, kad antspaudas pase kažką išspręs, patvirtins ar nuo kažko apsaugos. Abu tai jau turėjome. Bandau tai paaiškinti Viliui, o jis skundžiasi, kad tiesiog jo nemyliu.

Kuo toliau, tuo labiau mane slegia jausmas, kad problema ne meilėje. Juk suaugęs vyras negali adekvačiai sakyti tokių nesąmonių. Ir dėl šio jausmo mūsų santykiai pradėjo blogėti.

Man tai nepatinka. Aš myliu šį vyrą, noriu su juo nugyventi iki gyvenimo pabaigos, bet nenoriu jokių sąlygų, įsipareigojimų ir nuolatinio antro dugno ieškojimo jo žodžiuose ar veiksmuose.