Vyras užversdavo dovanomis, tačiau nerodė jausmų. Meilužis apsupo švelnumu, tačiau mus išlaikiau aš. Pasirinkau pirmąjį

Nuo šalto, griežto Algio bėgau kiek kojos neša. Jis buvo šykštus emocijų, nė karto nepasakė blogo žodžio mano ar dukters adresu. Tačiau švelnumo ir šilumos iš jo irgi negavau.

Bandžiau kalbėtis. Jis raukydavosi ir vengdavo pokalbių. Žinodamas, kad aš nepatenkinta, sekančią dieną į mano sąskaitą pervesdavo solidžią pinigų sumą ir per kurjerį atsiųsdavo gėlių. Mama ir draugės sakė, kad mano vyras idealus. O aš dusau. Man trūko emocijų, šilumos, meilės.

Apie savo išėjimą vyrui pranešiau telefonu. Jis sausai pasakė:

– Aneta, nekvailiok. Vakare pasikalbėsime.

Tačiau vakaro nebebuvo. Susirinkau savo ir Irminos daiktus ir išvažiavau į savo mažą butuką, pirktą iki vestuvių.

Mano sausuolis dukart pabandė viską susigrąžinti. Lygiai dvi prabangios puokštės ir du pervedimai. Trečio karto nebuvo. Vyras atvežė mums likusius daiktus, pasakė, kad kas mėnesį perves pakankamą sumą dukrai.

Pirmąjį vakarą Irmą pasiėmė močiutė, o aš iškėliau sau nepaklusnumo šventę. Mes su kolegomis- mergaitėmis nuvažiavome į barą. Gėriau kokteilius ir mėgavausi laisve.

Dieve, aš juk ir pamiršau, kaip puiku būti laisva ir lengva! Nešokau jau 6 metus! Ir eilinį kartą įsitikinau savo sprendimo teisingumu.

Pajutusi, kad kokteilių jau pakaks, išsikviečiau taksi. Už vairo sėdėjo mielas vaikinas. Mašinoje man pasidarė bloga. Ignas, toks taksisto vardas, mikliai pasuko mašiną į šalikelę, išvedė mane į gryną orą. O paskui, siaube,laikė mano plaukus, kai mane negailestingai pykino.

O iš nepažįstamo taksisto girdėjau tai, ko niekada negirdėjau iš savo vyro: „Nieko, brangute, tuoj palengvės“.

Ignas parvežė mane namo ir neėmė pinigų. Ryte suskambo telefonas. Ragelyje malonus vyriškas balsas:

– Taigi, Aneta Skakauskiene, aš pinigų nepaėmiau, tai tu sugalvojai man piniginę palikti? Kilnu, bet
nepriimsiu. Lauk. Tuoj užvešiu!

Net nutirpau! Taksi pamiršau piniginę! O ten ir kortelės, ir vizitinės! Nusileidau žemyn, Ignas ten manęs jau laukė savo parūdijusioje mašinytėje. Jis ištiesė man piniginę.

– Gal kavutės? – linksmai paklausė jis. Linktelėjau, galvodama, kad Ignas nuveš mus iki artimiausio kiosko, bet kažkodėl mes nuėjome pas mane.

Taip įsisuko mūsų romanas. Pas mus nebuvo kavinių ir restoranų, tačiau aš mėgavausi pasivaikščiojimais parkuose, tyliose gatvelėse. Kai būdavo šalta, pas Igną staiga atsirasdavo termosas su karšta arbata.

Kai aš susirgau, Ignas atvažiavo ir paruošė sultinio, arbatos su citrina. Ryte pakilo temperatūra. Ignas pasakė, kad žino puikų vaistą.

– Atvežk, prašau, – paprašiau aš.

Jis kažkodėl sutriko:

– Gal galėtum pervesti pinigų į kortelę?

Aš, žinoma, pervedžiau. Su Algiu aš visai pamiršau, ką reiškia būti be pinigų likus 5 dienoms iki algos. Ignas perskambino:

– Anetėle, man taip nepatogu, bet gal gali pervesti ir benzinui?

Truputį įsitempiau, bet pervedžiau. Ignas greitai atvežė vaistus, paguldė mane į lovą ir pabarė už gulimo režimo pažeidimą.

Mūsų romanas buvo pačiame įkarštyje, kai ėmiau jausti susierzinimą. Ignas išsijuosęs gyrė mano kepsnius ir balandėlius, tačiau niekada neatvežė nė šokoladuko prie arbatos.

Tačiau su juo jaučiausi mylima. Ir vienąkart nusprendžiau sugudrauti:

– Mylimasis, šiandien laukiu vakarienei! Iš tavęs vyno butelaitis ir truputis vaisių. Ignas atėjo tuščiomis rankomis, vos įžengęs nutvilkė karštu bučiniu.

– Mums reikia pasikalbėti, – pasakiau aš atstumdama. Ignas nenorom linktelėjo.

– Tu ateini vakarienės, aš perku brangius produktus. Bet tu niekada neatneši net vyno prie vakarienės,- pradėjau pokalbį.

Ignas nuoširdžiai pasipiktino:

– Negi tu nematai mano pastangų? Galvoju apie tave kiekvieną minutę, rūpinuosi tavimi. Man pasirodė, kad radau idealią moterį, o tu tokia, kaip visos!

Šie žodžiai smeigė skaudžiai. Tai buvo pirmasis mūsų barnis. Jis išėjo, aš daug verkiau ir netrukus užmigau. O ryte telefone radau dvi dešimtis praleistų Igno skambučių ir apie šimtą žinučių.

Žinučių turinys buvo prieštaringas: „Saulele, negaliu be tavęs gyventi.“

„Mirsiu dėl tavęs.“

„Mylimoji, aš moku alimentus 3 vaikams. Buvusi žmona siurbia mane iki cento. Net mašiną pasiėmė“ Neperskaičiau nė pusės to, ką atsiuntė man Ignas. Akimirksniu lyg uždanga nuo akių nukrito.

Mano atsakymas buvo vienas:

„Tarp mūsų viskas baigta. Nerašyk ir neskambink.“

Ir kontaktas iškart buvo užblokuotas. Tuo momentu pajutau tą patį lengvumą, kaip ir palikus vyrą. Tačiau vis tiek man kažko trūko. Ir nesupratau ko.

Kai paskambino Algis, greitai čiupau telefoną.

„Anetėle, maldauju, grįžk. Nuėjau pas psichologą, jis man įkalė į galvą, kad aš bejausmis džiūvėsis. Bet aš tave myliu. Negaliu be jūsų su Irmute.

Mokysiuosi teisingai elgtis su savo mylimiausiomis mergaitėmis!“.

Išklausiusi šią tiradą, nusišypsojau. Pirmąkart gyvenime jis pavadino mane Anetėle.

Tuo momentu staiga pajutau, kaip stipriai pasiilgau savo idealaus vyro.