Prižiūrime senelę, o ji peržiūri giminę: „Kam duoti turtą, kad tik sūnai nelaimėtų“

– „Jau bent penkias tolimas giminaites tikrai peržiūrėjo, ir tai tik tie, kuriuos mes žinome, kurie turėjo sąžinę ir atsakė neigiamai“, – atsidūsta Ieva.

– „Dėl mano charakterio, po tokio aš prie jos net nesiartinčiau! Ir nei cento daugiau jai neišleisčiau“, – sako Ievai draugė. – „Tegul dovanotų butą net ir ‘Jonui Vėtrui’, tik tegul nesitikrina iš jos pagalbos. O ‘Jonas Vėtras’ tegul apmoka visas išlaidas ir samdo slaugytoją“.

– „Aš taip negaliu“, – sako Ieva, – „man gaila vyro, ji jam – motina. O jis – jos vienintelis sūnus. O aš… Kad ji manęs nekenčia nuo pirmo žvilgsnio, aš tai visada žinojau.“

– „Na, tu taip pat turi dukrą, ir ji taip pat yra vienintelė. Geriau pinigus taupyti jai, arba kažką atidėti jos ateičiai, nes nėra vilčių, kad bus paveldėjimas iš senelės. Galbūt ji gali rasti ką nors, kas priims jos dovaną. Galbūt ją reikėtų patikrinti? Gal galima įrodyti, kad senolė nėra visiškai sveika, kad ji serga demencija…“

– „Bėda ta, – atsako Ieva, – kad fiziškai ji – bejėgė, tačiau protas su ja visai gerai. Jos galva labai gerai veikia“.

Ievai 48 metai, ji ištekėjusi 23 metus, o jos dukra šiemet baigia universitetą. Ieva nuo pat pradžių suprato, kad su marčia Marija jų santykiai nesusiklostė. Marija gimdė sūnų be vyro, vėlai. Dabar sūnui 50 metų, o marčiai – 84, ji sunkiai juda, beveik neišeina iš namų, blogai mato ir reikalinga nuolatinė priežiūra.

– „Greitai mano vyras nusprendė, kad jo mylimas sūnus nusipelno geresnės dalios. O kas aš? Mano mama buvo slaugytoja, o tėvas visą gyvenimą dirbo statybose“, – sako Ieva, – „o ji pas mus ką? Ji dirbo administracijoje architektūros skyriaus vadove. Ir kas iš to, kad miestas provincijoje su tik 15 tūkstančių gyventojų, bet ji administracijoje!“

Ieva su vyru susipažino sostinėje, jis studijavo du kursus aukščiau. Ievos tėvai, su kuriais jauni gyveno, mirė anksti, kai Ievai buvo tik 2 metai. Visi šie metai Ieva ir jos vyras gyvena Ievos tėvų bute.

– „Ir viskas Marijai nepatiko“, – šypsosi Ieva, – „aš buvau ne tokia. Dabar mano vyras uždirba gerai, bet buvo visokių laikų. Mes galėtume sutaupyti butui dukrai, bet kaip, mama tapo visiškai sena, reikia ją perkelti.“

Prieš 12 metų Ieva ir jos vyras priėmė sprendimą: „Mama negali daugiau gyventi viena“, – pasakė Ievos vyras. Marija pardavė savo dviejų kambarių butą, tačiau už šiuos pinigus sostinėje nieko nebuvo galima nusipirkti, todėl Ieva su vyru pridėjo didžiąją dalį pinigų butui įsigyti.

– „Ir tada prasidėjo skandalas“, – prisimena Ieva, – „norėjome, kad butas būtų užrašytas ant mūsų, tačiau Marija sukėlė isteriją, norėjo pati būti šeimininkė.“

– „Jei su manimi kas nors atsitiks, nuotaka mane išsiųs po tiltą“, – rėkė senolė, – „noriu būti šeimininke! Jei nesutinkate, aš niekur nevažiuosiu. Nuotaka mane nekenčia, aš nevažiuosiu į jos butą, tik į savo. Aš turiu vieną sūnų, viskas po manęs liks jam!“

– „Iki širdies priepuolio nusibodo“, – prisimena Ieva, – „tada vyras man: darykime, kaip nori mama, ji teisus – aš esu jos vienintelis sūnus. Ir taip padarėme. Dabar sėdime kaip ant adatų ir nesuprantame, ką dar Marija sugalvos“.

Marija persikėlė, tačiau Ieva pas ją ėjo labai retai: susitikimai buvo nemalonūs abiem. Pirmus metus Marija jautėsi visai gerai, o kylančias problemas sprendė Ievos vyras ir jos dukra, kuri lankydavo senelę.

Po dvejų metų sveikata smarkiai pablogėjo: pirmiausia nelaimingas kritimas, o vėliau stipriai pablogėjęs regėjimas. Ji turėjo socialinę darbuotoją, tačiau tapo aišku, kad to nepakanka. Be to, tuo metu Ievos vyras pradėjo dirbti su naujomis pareigomis, dabar jam reikėjo lankyti daug įmonių filialų ir prižiūrėti jų darbą. Kartais jo nebuvo namuose kelias dienas..

– „Dukra studijuoja, bet ką ji gali padaryti?“ – rankas surenka Ieva, – „O su amžiumi Marijos charakteris tapo visai nepakeliamas. Ji perkelia neapykantą, kurią jaučia man, net ant savo anūkės. Apskritai, mes pasitarėm ir nusprendėme, kad samdome vyro mamai slaugytoją.“