65-aastaselt leidsin pärast mehe kaotust taas armastuse. Kuid pulmas ütles tema vend äkki: „Ma olen vastu!

Kai netekau vyro, man atrodė, kad gyvenimas tuo ir baigėsi. Mes pragyvenome kartu 40 metų, auginome vaikus, statėme namą, kartu įveikinėjome džiaugsmus ir sunkumus. Pasilikusi viena, ilgai negalėjau net pagalvoti apie tai, kad kas nors dar gali užimti vietą mano širdyje.

Tačiau gyvenimas kartais pateikia netikėtų posūkių.

Aš netikėtai sutikau Marką. Jis buvo mūsų šeimos draugas, bendraudavome daugelį metų, bet po vyro mirties mūsų kontaktai nutrūko. Ir štai, vieną dieną, netyčia susitikome kavinėje. Paprastas pokalbis, šilti prisiminimai — ir staiga supratau, kad pirmą kartą per ilgą laiką man lengva.

Pradėjome susitikinėti. Tai buvo keista, netikėta, bet neįtikėtinai malonu. Markas rūpinosi manimi tokia pat švelnumo, kaip jaunystėje vaikinai rūpinasi merginomis. Jaučiau, kaip iš naujo pradedu gyventi.

Kai jis pasipiršo, aš dvejojau. Ką pasakys vaikai? Giminaičiai? Baiminausi pasmerkimo. Bet mano dukra sakė:

— Mama, tu nusipelnei būti laiminga.

Šie žodžiai suteikė man drąsos pasakyti „taip”.

Mes nusprendėme surengti nedideles vestuves — tiesiog šeimos vakarienę, nieko grandiozinio. Bet net ir drąsiausiose savo svajonėse negalėjau įsivaizduoti, kas nutiks tą vakarą.

Prasidėjus ceremonijai, svečiai šypsojosi, tostai skambėjo vienas po kito, o aš jaučiausi tikrai laiminga.

Ir staiga…

— Aš prieš! — stipriai nuskambėjo iš kito stalo.

Visi atsisuko. Tai buvo Tomasas, mano velionio vyro jaunesnysis brolis.

Salės užvaldė slegiančia tyla.

— Tu neturi teisės ištekėti už kito! — pasakė jis žiūrėdamas man į akis. — Kaip tu galėjai pamiršti mano brolį?

Aš suakmenėjau. Žinojau, kad Tomasas visada laikė mane šeimos dalimi. Mes palaikėme vienas kitą po vyro mirties, bet pastaruoju metu jis buvo atsiribojęs.

— Aš jo nepamiršau, — tyliai atsakiau. — Tačiau gyvenimas tęsiasi…

— Tau?! — pertraukė jis. — O jam?!

Šie žodžiai mane pervėrė.

Jaučiau, kaip mano rankos drebėjo. Markas stipriai suspaudė mano ranką po stalu, parodydamas, kad yra šalia.

Svečiai tyliai stebėjo šią sceną.

— Tomasai, — pagaliau ištarė Markas. — Suprantu tavo jausmus, bet… manai, kad ji turi visą likusį gyvenimą praleisti viena?

— Tai neteisinga! — neužsileido jis.

Aš giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į jį.

— Tomasai… O žinai, kas neteisinga? — Pajėgiau, kad balsas nustojo drebėti. — Neteisinga yra tai, kad tu metus mane slaptai mylėjai ir dabar negali susitaikyti su tuo, kad aš pasirinkau kitą.

Salė sukrėtė.

Tomasas išblyško.

Markas stipriau sugniaužė mano ranką.

Tomasas pažvelgė į mane, tada peržvelgė svečius, Marką…

— Atsiprašau… — pasakė jis ir greita žingsniu išėjo iš salės.

Aš užmerkiau akis. Visą šį laiką aš jaučiau, kad jis man neabejingas, tačiau stengiausi negalvoti apie tai. O dabar jis pats viską pasakė…

Aš pažvelgiau į Marką.

— Viskas gerai, — pakuždėjo jis.

Ir supratau, kad tikrai viskas gerai. Nes svarbiausia — nebijoti būti laimingai.