Volontierius valtis visą naktį plaukė potvynio apimtose gatvėse, kad pamaitintų paliktus gyvūnus

Vakaro prieblanda staiga apgaubė miestą tarsi tamsus apklotas, paslepiantis akimis tuščius namus ir vėjo mėtomas šiukšles gatvėse. Tačiau jokiam apklotui nepavyktų uždengti to, kas vyksta po audringais vandens paviršiais: išsiliejusi upė sugadino ištisus kvartalus, kažkur tebebuvo paskendę vieniši gatvių žibintai, o kai kur ant stogų ir balkonų liūdnai kaukė palikti gyvūnai. Miestui reikėjo pagalbos, tačiau ne visi ryžosi naktį išplaukti į šią pavojingą vandens stichiją.

Tačiau Lūkui, trisdešimtmečiam savanoriui, turinčiam nenuslepiamos ryžto akyse, buvo pasiryžęs padaryti neįmanoma. Jis žinojo, kad potvynio apimtuose gatvėse liko benamiai ir naminiai gyvūnai, kurių šeimininkai skubėdami evakavosi, nespėję pasiimti. Pats jis vaikystėje patyrė panašią katastrofą ir niekada negalėjo pamiršti, kaip gelbėtojai išneša katę iš potvynio apimto namo. Nuo to laiko jis sau pasakė: jei kada nors prireiks, jis stengsis ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriems nepakako žmoniškumo.

Tą vakarą, nepaisydamas nuovargio po ilgos gelbėjimo dienos, Lukas stūmė į vandenį mažą motorinę valtį, pasirūpinęs daugybe maisto ir vaistų maišelių. Jis atsisakė miego, apsisprendęs, kad visą naktį praleis ieškodamas paliktų gyvūnų. Šviesos žibintuvėliui, pritvirtintam ant valties priekinės dalies, švytint, Lukas lėtai plaukė tarp potvynio užtvindytų pastatų, įsiklausydamas į menkiausią garsą. Kiekvienas prislopintas lojimas ar skundžiamas miauksėjimas rezonavo jo viduje karšta užuojautos banga.

Pirmame sankryžoje, kur anksčiau stovėjo kavos kioskas, Lukas pastebėjo šunį, kuris laikėsi ant siauro betoninio atbrailos, išlindusio iš vandens. Šuo buvo šlapias iki kaulų, drebėjo ir sunkiai garsino. Laimingas, kad nepraėjęs pro šalį, savanoris priplaukė arčiau ir pasiūlė gyvūnui duonos gabalą ir sauso maisto. Šuo godžiai puldavo ant maisto ir atrodė taip nusirašęs, kad Luko širdis plyšo nuo skausmo. Kai šuo prigijo, jis, svirduliuodamas, pasiliko į valtį, tarsi sakydamas: „Aš tavimi pasitikiu“.

Porą valandų vėliau, tuščia gatvės pakraščiu, jis išgirdo ilginantį miauksėjimą. Moonlight apšviestoje autobusų stotelėje jis pamatė judėjimą ir nusprendė išsiaiškinti. Pasirodė, kad ten sėdėjo katė, priglaudusi du kačiukus. Vanduo jau priartėjo prie jų letenų, ir netrukus būtų per vėlu. Pajutusi nepažįstamą žmogų, katė ėmė šnypščia, saugodama mažuosius, tačiau užtenka Lukas kilptelėti maisto paketus, ir ji nuslopino gynybą. Taip atsargiai ir neskubėdami jam pavyko perkrauti mamą-katiną ir kačiukus į valtį, suvyniodamas mažylius į apklotą, kad apsaugotų nuo drėgno vėjo.

Kuo giliau Lukas įplaukė į potvynio apimtas gatves, tuo aiškesnis jo širdyje augo kartumo jausmas: namai stovėjo tušti, lyg kriauklės be perlų. Gyventojai skubiai išvyko, gelbėdami save ir artimuosius, tačiau dažnai pamiršdami tuos, kurie buvo bevokaliniai šeimos nariai. Pakeliui Lukas ne kartą aptiko gamtos nutvėrusius gyvūnus: kažkur ant senos penkiaaukštės namo balkono, o kartais ir pusiau sugriautame garaže. Kai kurie jų buvo įkandę, sužeisti arba išsekę. Jis dalindavo maistą, sudėdavo juos ant šiltų pledų, kiek leido valties talpa. Pats jis jautėsi, kaip jėgos ir energija apleidžia kūną, visą naktį liko be miego, veikdamas vien tik entuziaz byėje.

Prieš aušrą savanoris pasiekė miesto pakraštį, kur vandens buvo mažiau, ir čia jo valtis staiga užstrigo gatvių konstrukcijos nuolaužose. Variklis išjungėsi, o aplinkui apsupo kapo tyla. Su šunimi ir keliais katėmis laive Lukas atsakojo visas sankcijas, kad atlaisvintų valtį. Po kelių minutės bevilčių trūkinėjimų jam tai pavyko: valtis vėl judėjo pirmyn, plaukdama laikino prieglobsčio, kurį gelbėtojai įrengė netoli išlikusio magistrales šosejas.

Kai pirmieji saulės spinduliai pasiekė horizontą, Lukas pagaliau prisišvartavo prie kranto. Tarp pasitinkančių savanorių buvo mergina vardu Emi, veterinarė, kuri stebėdama žavėjosi, kaip iš valties vienas po kito iššoka išgelbėti gyvūnai. Šuo, kurį jis iškepė iš betoninės atbrailos, sklendžiai vėžių vinkuokšlį uodegą, lyg supratęs, kad dabar viskas bus gerai. Katė spaudė šalia mažuosius, aiškiai negalint paleisti jų iš apklotų. Visi žiūrėjo į Luką su dėkingumu, nors ir negalėjo jo išreikšti žodžiais.

Lukas, susvyravęs iš nuovargio, su palengvėjimu klaupėsi ant kelyje drėgnos žemės. Jis pajuto, kaip kažkieno ranka nusileidžia ant jo peties – tai buvo vienas iš gelbėtojų, tyliai sakydamas: „Tu padarei neįmanoma“. O Lukas, jausdamas karštos emocijos jausmą krūtinėje, žvelgdamas į pavargusius gyvūnus, galvojo: „Nėra nieko neįmanoma, kai supranti, už ką kovoji“.

Kartais tik vienas žmogus, rizikuodamas pastatyti kito gyvenimą aukščiau savo patogios nakties, tampa gelbstinčia šiaudele dešimtims bejėgiškų būtybių. Ir ši naktis, praleista ant plonos valties tarp potvynio apimtų gatvių, liko visam širdyje kaip gyvas įrodymas: paprastai žmoniškumas ir gerumas gali apšviesti net pačius giliausius tamsumus.