Šuo atsisakė palikti sužeistą laputę, kol neatsirado žmonių, pasiruošusių padėti abiem

Miško taku, dar apklotu plonu rudeninių lapų sluoksniu, lėtai žingsniavo vyras su kuprine ant pečių. Buvo ankstyvas vakaras, oras vis labiau šaltėjo, o saulė, slėpdamasi už medžių viršūnių, dažė dangų raudonais ir aukso atspalviais. Lukas grįžo namo po ilgo pasivaikščiojimo, kai staiga išgirdo neramų lojimą.

Iš pradžių jis pamanė, kad tai buvo kieno nors pasiklydęs šuo, bet lojimas buvo ypatingas – ne aštrus, o dejuojantis, su atkakliois stygais, tarsi šuo šauktųsi pagalbos. Lukas sustojo, įsiklausė, o tada, vedamas smalsumo ir kažkokios nepaaiškinamos neramybės, nusuko nuo tako gilyn į mišką.

Nuėjęs kelis metrus, jis pamatė ją – didelę aviganę su tankiu tamsiai rusvu kailiu. Šuo stovėjo netoli kelmo, susiriesdinusi ausis, bet nejudėjo iš vietos. Jo artėjant, ji sukluso, bet nepabėgo, tik pažiūrėjo į jį protingomis, pilnomis nevilties akimis.

Lukas norėjo prieiti arčiau, bet staiga pastebėjo, kad prie šuns kojų kažkas guli. Atidžiau įsižiūrėjęs, jis suprato, jog tai buvo laputė.

Mažasis gyvūnėlis vos buvo gyvas. Jo kailis buvo sutaršytas ir išteptas purvu, ant galinės letenėlės buvo matyti gilus pjūvis. Atrodė, kad jis jau nebekovoja už gyvybę, susitaikęs su savo likimu. Tačiau šuo aiškiai nesiruošė palikti jo mirti. Jis švelniai laižė jo kailiuką, o tada vėl pažiūrėjo į Luką, tarsi maldaujant pagalbos.

Pradžioje vyras pamanė, kad šuo galėjo užpulti laputę, bet tai, kaip rūpestingai jis ja rūpinosi, tuojau pat atmetė šias abejones. Labiausiai tikėtina, kad šuo rado sužeistą laputę ir pasiliko su ja, saugodamas ir šildydamas savo kūnu.

Lukas priklaupė ir švelniai ištiesė ranką.

— Viskas tvarkoje, drauge, — tyliai tarė jis, kreipdamasis iš karto į abiejus.

Šuo atidžiai sekė kiekvieną jo judesį, bet nerodė agresijos. Atrodė, kad laukia, ką jis darys toliau.

Lukas atsargiai apžiūrėjo sužeistą laputę – ji buvo išsekusi, kvėpavimas silpnas, o akys vos vos atmerktos. Palikti ją miške reikštų pasirašyti mirties nuosprendį, ir vyras tai puikiai suprato.

— Gerai, pasiimsiu jus abu, — tarė jis, tarsi kreipdamasis ir į šunį, ir į laputę.

Jis atsargiai įsuko laputę į savo šiltą šaliką ir paėmė ant rankų. Šuo tuoj pat pašoko, tarsi bijodamas, kad jis išsives mažiuką be jos. Lukas ramiai paglostė jai nugarą.

— Tu taip pat eisi su mumis.

Kai jie grįžo į Luko namus, jis pirmiausia paguldė laputę ant minkštos paklodės ir apžiūrėjo žaizdą. Jam prireikė švaraus vandens, antiseptiko ir daug kantrybės. Visą tą laiką šuo nenuleido akių nuo mažiuko, stebėdami kiekvieną vyro judesį.

Kai priežiūra buvo baigta, Lukas pagaliau galėjo įdėmiau apžiūrėti savo netikėtą svečią. Aviganė buvo prižiūrėta, su tvirtu kūnu, o ant jos kaklo kabėjo senas, nudėvėtas antkaklis be identifikavimo ženklų. Matyt, ji buvo naminė, bet pasiklydo ar buvo palikta.

Keletą ateinančių dienų Lukas rūpinosi lapute, padėdamas jai atgauti jėgas. Jis maitino ją pipete, keitė tvarščius, o šuo visą tą laiką gulėjo šalia, kartais tyliai uosdamas mažiuką.

Kai laputė pradėjo sveikti, Lukas apsvarstė, ką daryti toliau. Jis žinojo, kad anksčiau ar vėliau jam reikės ją grąžinti į laukinę gamtą. Tačiau jo namuose atsirado ne tik šis rudas padarėlis – šuo, kurį Lukas pavadino Bela, taip pat tapo jo gyvenimo dalimi.

Lukas nusprendė kreiptis į veterinarus ir savanorius, kad surastų laputei geriausią variantą. Po kelių savaičių ją perdavė laukinių gyvūnų reabilitacijos centrui, kur specialistai ruošė ją grįžti į gamtą. Per atsisveikinimo dieną Lukas atsivedė Belą aplankyti mažiuko, ji jį uodė, laižė nosimi ir tyliai mojavo uodega, lyg atsisveikindama.

Praėjus keliems mėnesiams, vieną dieną Lukas gavo nuotrauką – laputė, kurią jie išgelbėjo, jau bėgiojo miške, visiškai sveika. Tuo tarpu Bela liko su juo visam laikui – jos niekas neieškojo, bet, atrodytų, ji ir nenorėjo niekur išeiti.

Kartais, kai jie vaikščiojo miške, Bela staiga sustodavo ir žvelgdavo į tolumą. Lukas juokaudavo:

— Galvoji, jis tave prisimena?

Ir Bela atsakydavo švelniai mojuodama uodega, tarsi sakydama: «Žinoma, prisimena».