Kai vaikai užauga, jie išeina. Bet niekas neįspėja, kad tai – visam laikui

Sveiki.
Mano vardas Dalia, gyvenu mažame miestelyje — Ukmergėje, ir iki šiol negaliu paleisti.
Visi sako — laikas gydo, bet turbūt ne visus.
Aš vis dar krūpteliu, kai suskamba telefonas. Kartais net pakeliu ragelį, nors niekas neskambina. Tiesiog… iš įpročio. Ir vėl lieku viena — su tuo laukimu, kuris jau seniai tapo mano dalimi.

Vakar išsitraukiau senas nuotraukas. Vienoje mes visi kartu — aš, vyras ir du vaikai. Jie juokiasi, abiejų rankos miltuose, o aš laikau dubenį su tešla ir pykstu, kad viską aplipino. Tada tai atrodė smulkmena, bet dabar atiduočiau viską, kad tik vėl išgirsčiau tą triukšmą.

Sūnus gyvena Vilniuje, dukra — Stokholme.
Skambina retai.
Kai klausiu, kodėl neatvažiuoja, jie šypsosi per ekraną:
— Mama, darbas, reikalai, gyvenimas… greitai, pažadam.
O paskui — savaitės tylos.

Visada maniau, kad paleisti reiškia tiesiog netrukdyti.
Bet dabar suprantu: paleisti — tai likti vienai.

Aš nesiskundžiu, ne. Turiu viską — knygas, sodą, televizorių, net katiną.
Bet kai lauke sutemsta, pagaunu save klausantis — gal kas nors paskambins.

Anūkus matau tik per vaizdo skambučius.
Dukra sako:
— Mama, nepyk, jiems sunku su skrydžiais.
Linkteliu. Žinoma, suprantu. Tik viduje vis tiek tuščia.
Aš nepykstu — aš tiesiog ilgiuosi.
Ilgiuosi triukšmo, kavos kvapo, rytų, kai kažkas bambėdavo: „Maaama, kur mano kojinės?“

Kartais kepu jų mėgstamus sausainius.
Padedu ant palangės, kad atauštų — lyg kas nors tuoj įeitų.
Paskui sudedu į dėžutę ir nunešu kaimynei: ji turi mažų vaikų, tie laksto, juokiasi, kelia triukšmą.
Ji šypsosi ir sako:
— Jūs tokia gera, kaip visų močiutė.
O aš tik nusišypsau, nes negaliu paaiškinti, kad tiesiog negaliu nustoti būti mama.

Neseniai sūnus parašė:
„Mama, atleisk, seniai neskambinau. Viskas gerai, myliu tave.“
Skaičiau tą žinutę turbūt dešimt kartų.
„Myliu tave.“
Du žodžiai, kurie kainuoja visą pasaulį.

Kai vaikai užauga, jie išeina.
Ir tu sakai sau, kad taip turi būti. Kad svarbiausia — jų laimė.
Bet niekas neįspėja, kad tai — visam laikui.
Kad vieną rytą pabusi, ir jų jau nebus — ne todėl, kad kas nors nutiko, o todėl, kad jie turi savo gyvenimą.

O tu liksi — su nuotraukomis, pyragų kvapu ir tyla, kurioje vis dar girdi jų balsus.

O kaip jūs susitaikėte su tuo, kad vaikai užaugo ir išėjo — visam laikui, iš tikrųjų?