Jis sakė, kad socialiniai tinklai nėra jam skirti. O tada pamačiau ten jo nuotrauką, dėl kurios visas mano gyvenimas sugriuvo…

Mes buvome kartu penkiolika metų. Penkiolika metų įpročių, pokalbių rytais, vakarienių virtuvėje ir ramių savaitgalių, kai nereikėjo niekur skubėti. Jis visuomet teigė, kad nesupranta žmonių, kurie demonstruoja savo asmeninį gyvenimą. Esą «socialiniai tinklai — ne man». Ir aš tikėjau. Niekada netikrindavau, nelįsdavau. Pasitikėjau.

Ir tada vieną vakarą, tiesiog skaitinėdama juostas, pamačiau nuotrauką. Atsitiktinę, net ne iš jo profilio — kažkas jį pažymėjo bendroje nuotraukoje. Ten jis stovėjo su kompanija, rankoje laikydamas taurę, o šalia — moteris. Glėbė jį, prigludo skruostu prie jo peties. Iš pradžių pagalvojau — kolegė, draugė, tiesiog pažįstama. Bet tada pažiūrėjau, kada buvo paskelbta.

Tai buvo ta diena, kai jis teigė, kad važiuoja su mama į ligoninę. Prisimenu, kaip pati supakavau jam krepšį — vandens, vaistų, dokumentų. Jis išėjo ryte, pabučiavo mane į skruostą, pasakė: «Nelauk, galiu užtrukti». O vakarą aš sėdėjau viena, nerimavau, rašiau jam — jis neatsakė, tada pasakė: «Atsiprašau, nebuvo ryšio, viskas gerai».

Ir štai — nuotrauka. Jis bare. Juokiasi. Šalia — moteris su raudonais plaukais, vilkinti baltą palaidinę. Padidinau nuotrauką. Ir pamačiau tai, kas privertė mane sustingti. Ant jo riešo buvo apyrankė, kurios padovanojau mūsų dešimtosios sukakties proga. Maža plokštelė su graviruote «amžinai tavo». Bet ant plokštelės… buvo kažkas naujo. Prisimerkiau — ir supratau: graviravimas pasikeitė. Mūsų «amžinai tavo» kažkas pridėjo «M». Raidę, kurios mano varde nėra.

Pasijutau blogai. Rankos pradėjo drebėti. Viskas viduje tarsi nutrūko. Aš sėdėjau ir žiūrėjau į ekraną, o skruostais tekėjo ašaros — tokios, kurių negali sustabdyti. Norėjau šaukti, muštis, bet tiesiog sėdėjau, nepatikėdama, kad tai vyksta su manimi.

Po kelių valandų jis grįžo namo. Šypsojosi, kaip niekur nieko. Klausė, kas vakarienei. Negalėjau nieko pasakyti. Tik stebėjau, kaip jis nusiauna batus, meta striukę ant kėdės. Atrodė, kad visa namų aplinka tapo svetima: kvapas, tyla, net jo žingsniai.

Tada pirmą kartą paėmiau jo telefoną. Niekada to anksčiau nedariau. Jis miegojo, o aš atidariau ekraną. Be slaptažodžio. Tikriausiai nesitikėjo, kad kada nors ryšiuosi. Pokalbiai, nuotraukos, žinutės — viskas buvo priešais mane. Ir ten ji. Ta moteris iš nuotraukos. Marina. «Pasiilgau». «Ar šiandien ateisi?» «Myliu, mano».

Aš skaičiau ir jaučiau, kaip žemė slysta iš po kojų. Kiekviena žinutė buvo tarsi peilis. Penkiolika metų gyvenimo, pasitikėjimo, planų — viskas staiga pavirto melu.

Aš jo nepažadinau. Nesukėliau scenos. Tiesiog tyliai susirinkau krepšį, paėmiau dokumentus, nuėmiau žiedą ir padėjau ant staliuko. Patekėjusi aušra išėjau.

Po kelių valandų jis skambino, rašė, važiavo pas mano tėvus. Sakė, kad tai klaida, kad «viskas ne taip, kaip aš pagalvojau». Kad tai «tiesiog draugystė». Kad «taip nutiko». Bet aš jau žinojau: jei žmogus gali meluoti vieną kartą — jis meluos ir antrą.

Praėjo trys mėnesiai. Kartais vis dar automatiškai užpilu du puodelius kavos. Kartais pagaunu save galvojant, kad pasiilgau. Ne jo, o to, kuo jis man buvo anksčiau. To vyro, kurio, kaip paaiškėjo, niekada nebuvo.

Apsimokiau tylėti, kai skauda. Ir šypsotis, kai viduje tuščia. Ir, turbūt, pirmą kartą per ilgą laiką jaučiuosi laisva. Bet ar žinote, kas keisčiausia? Vis dar negaliu suprasti — kada žmogus, su kuriuo daliniesi gyvenimą, tampa svetimu? Kada tiksliai viskas sugriūva — tą vakarą, kai jis pirmą kartą meluoja, ar tą akimirką, kai nusprendi daugiau nebetikėti?

Kaip manote — ar galima atleisti išdavystę, jei širdyje liko meilė?