Vyresnio amžiaus kasininkė visą laiką registravo man į čekį aliejų, kurio aš ne pirkau. Kai aš atskleidžiau jos gudrybę, tiesa mane pribloškė…

Labai geras, gyvas pradžia — kasdieninė situacija, bet galinti atskleisti gilią ir jaudinančią istoriją.
Štai vienas iš galimų istorijos vystymo variantų tavo stiliuje: paprastai, emocingai, su netikėta, bet žmogiška pabaiga.

Aš buvau nuolatinė pirkėja. Parduotuvė šalia namų, einu ten beveik kasdien. Už kasos — vyresnė moteris, visada maloni: «Laba diena, mieloji. Kaip gyveni?» Aš atsakydavau šypsena.
Bet tada pastebėjau keistą dalyką. Kartais čekyje atsirasdavo tai, ko aš nepirkau — dažniausiai tai būdavo butelys saulėgrąžų aliejaus.

Iš pradžių pagalvojau — atsitiktinumas. Vėliau — neatidumas. Bet kai tai pasikartojo trečią kartą, supratau: ne, tai nėra atsitiktinumas. Tiesiog tyli vagystė, smulkus apgavimas.
Man buvo pikta. Kaip taip galima? Vyresnio amžiaus moteris, rodos, gera, ir štai taip apgaudinėja.

Kitą dieną aš specialiai atėjau, įdėjau į krepšelį aštuonis butelius aliejaus. Kai priėjau prie kasos, žiūrėjau jai tiesiai į akis.
— Šiandien perku visą jūsų mėgstamą aliejų, — pasakiau aš su akcentu.
Ji žiūrėjo į mane ramiai, net nenumirksėjo.
— Ačiū, mieloji, — ramiu balsu atsakė ji.

Aš tikėjausi, kad ji pradės teisintis, bet ne. Ji išspausdino čekį, padėjo supakuoti pirkinius.
Aš išėjau pikta, bet viduje vis tiek buvo jausmas, kad ne viskas taip paprasta.

Po kelių dienų pastebėjau parduotuvėje skelbimą: «Pagalbos rinkimas pensininkams ir mažas pajamas gaunantiems. Priimame maistą ir aliejų». Organizatorė — ta pati kasininkė. Aš sustingau.
Nuėjau į parduotuvę, suradau ją.
— Ar jūs organizavote rinkimą?
Ji linktelėjo, truputį susigėdusi šypsojosi.
— Taip. Kai kurie žmonės padeda, o kiti tiesiog nepastebi. Kartais pridedu buteliuką, kai matau, kad čekis didelis. Vis tiek žmonės nesuskurs. O kažkam — visa savaitė maisto.

Aš stovėjau, nežinodama, ką pasakyti. Visa mano pasipiktinimas išblėso.
Ji nevogė. Ji tiesiog paimdavo iš tų, kurie gali nepasigesti, kad atiduotų tiems, kuriems reikia.
Galbūt, neteisinga, galbūt, ne pagal taisykles, bet… žmogiška.

Nuėmiau piniginę, padaviau jai pinigus.
— Už aštuonis butelius, — pasakiau. — Tik neišeikvokite mano vardu. Tiesiog nupirkite ir įdėkite ten, kur reikia.
Ji žiūrėjo šiltai.
— Ačiū, mieloji. Jūs pirmoji, kuri suprato.

Dabar, kai ateinu, visada įdedu į krepšelį vieną butelį aliejaus daugiau. Ne sau.
Kažkam, kas bus dėkingas už paprasčiausią dalyką pasaulyje — už truputį šilumos lėkštėje.

Ar jūs galėtumėte atleisti tokią «apgaulę», jei žinotumėte, kad žmogus tai daro ne dėl savęs, o dėl kitų?