Vakar žmonos dukra buvo pas savo tikrąjį tėvą. O vakare gavau iš jos neramų SMS

Kai susipažinau su savo žmona, jos dukrai buvo treji metukai. Maža, rimta, su didžiulėmis akimis. Iš pradžių ji vengė manęs, o paskui kažkada priėjo ir paklausė:
— Tu dabar su mumis gyveni?
— Turbūt taip, — nusišypsojau.
— Tada tu gali būti mano tėčiu.

Nuo tos dienos juo ir tapau.
Kartu ėjome į darželį, paskui į mokyklą, mokiau ją važiuoti dviračiu, gydžiau sumuštus kelius.
Ji visada mane vadino «tėčiu». Tik kartais, kalbėdama apie savo tikrąjį tėvą, pridėdavo: «tas tėtis».

Aš nepavydėjau. Supratau, kad vaiko širdyje yra vietos visiems, kurie nuoširdžiai jį myli.

Vakar vakare ji išvyko pas «tą tėtį». Viskas buvo kaip įprastai.
Apie aštuntą valandą vakaro gavau žinutę:

«Tėti, ar galiu tau parašyti?»
«Žinoma, gali. Kas nutiko?»
«Tik mamai nesakyk, gerai?»

Širdis suspurdėjo. Iš karto sunerimau.

«Nesakysiu. Tiesiog parašyk, kur esi?»
«Esu pas jį… bet gal gali atvažiuoti?»

Išskubėjau iš namų. Rankos drebėjo, galvoje ūžė. Važiavau, nejusdamas kelio.
Atvažiavęs radau ją sėdinčią prie laiptinės, su atsegtu paltu, akys raudonos.
Apkabinau ją, nieko neklausdamas.
Tuomet ji pravirkusi tarė:
— Jis pasakė, kad tu man nesi tikras tėtis. Kad aš neturėčiau tavęs taip vadinti. Kad aš jau turiu tėvą.

Aš tylėjau. Tiesiog laikiau ją stipriau.
— O aš jam sakiau, kad jis nieko nesupranta. Kad tikrasis — tai ne tas, kuris pagimdė, o tas, kuris yra šalia, — ji tęsė, šniurkčiodama. — Jis supyko. Aš pabėgau.

Aš pajaučiau, kaip viskas viduj apsivertė. Pyktis, skausmas, pasididžiavimas — viskas iš karto.
Bet apie tėvą neištariau nė vieno blogo žodžio. Tik atsikvėpiau:
— Dukra, tu viską teisingai pasakei. Bet niekam neirodyt, kas tau kas yra. Aš žinau, ir tu žinai — to užtenka.

Ji prisiglaudė prie manęs.
— Aš tiesiog norėjau, kad tu žinotum… myliu tave labiau už visus.

Avežiau ją namo. Užmigusi ji dar kartą sumurmėjo:
— Tu mano amžinai.

Sėdėjau šalia, stebėjau, kaip ji miega, ir supratau:
galima nebūti artimu pagal kraują,
bet būti artimu pagal širdį.

Ir jokie žodžiai to nepakeis.

Ar tikite, kad tėvystė — tai ne apie DNR, o apie tai, kas yra šalia, kai tau baisu ir skauda?