Niekada nemaniau, kad teks slapstytis nuo savo anūkų, bet rūpinimasis jais virto pareiga ir tai buvo priverstinė priemonė

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors pasakysiu garsiai frazę: „Nenoriu, kad anūkai atvažiuotų“. Net pačiam man gėda tai pripažinti. Bet, matyt, kiekviena tiesa turi savo šešėlį. Ir kol niekas neišgirs mūsų pusės, mus laikys paprasčiausiais bejausmiais seneliais, kurie nusisuko nuo savo šeimos. Bet viskas ne taip jau paprasta, kaip gali atrodyti iš šalies.

Man beveik septyniasdešimt, mano žmonai irgi jau nemažai. Kai gimė pirmoji anūkė, mes tarsi atjaunėjome. Keldavomės anksti ryte, vežiodavome vežimėlį, vaikštinėdavome parkuose, pirkdavome pačių geriausių gamintojų tyreles, ginčydavomės, kas pirmas ją neš rankose. Žmona juokėsi, vadindavo tai „antrąja jaunyste“. Man taip patiko matyti, kaip ji švyti akimis, lyg būtų trisdešimtmetė. Mes buvome laimingi.
Tada gimė antroji mergaitė — taip pat labai mylima ir mūsų. Jokio nuovargio, jokio dirglumo — patys kvietėme jas pas save, patys sakėme, kad galime padėti. Ir tikrai galėjome. Tuo metu dar galėjome.

Bet viskas pasikeitė po berniukų gimimo. Dvyniai. Du maži verpetai, kurie apvertė mūsų gyvenimą aukštyn kojomis. Namai nustojo būti namais. Jie tapo kažkuo panašiu į triukšmingą vaikų darželio koridorių, kuriame niekas neranda ramybės nė minutės. Šūksniai, ašaros, išmėtyti žaislai, kovos dėl mašinėlių, begaliniai „duok“, „noriu“, „pargriuvo“, „neketinu“. Mes stengėmės, tikrai. Myliame juos taip pat, kaip pirmuosius. Bet tam tikru momentu tiesiog nebepajėgėme.

Man atliko širdies operaciją. Žmona jau seniai negali pakelti sunkių daiktų. Bet jų motina, regis, nenorėjo to girdėti. Tiesiog paskambindavo ir sakydavo: „Mes jau važiuojame“. Ne „ar galite?“, ne „kaip jaučiatės?“, o tiesiog pastatydavo prieš faktą. Kartais atvažiuodavo neįspėti, lyg manydami, kad kadangi mes vyresni — privalome. Kadangi esame močiutė ir senelis — automatiškai tampame nemokamomis auklėmis, dirbančiomis 24/7 be išeiginių.

Ir štai kartą, išgirdęs žingsnius laiptinėje, pažvelgiau į žmoną ir tyliai ištariau: „Darykime, kad mūsų nėra“. Ji linktelėjo taip, tarsi šis sprendimas jau seniai brendo jos širdyje. Mes užgesinome šviesą, išjungėme televizorių, prisiglaudėme vienas prie kito. Girdėjome, kaip beldžia į duris. Kaip skamba durų skambutis. Kaip bando atidaryti raktu. Kaip kviečia mus vardu. O mes stovėjome tyloje, lyg du išsigandę paaugliai, kurie slepiasi nuo kažko, kas nori atimti jų ramybę.

Kai viskas nurimo ir žingsniai nusileido žemyn, žmona apsiverkė. Ne iš palengvėjimo — iš gėdos.
„Kaip mes prie to priėjome?“ — ji paklausė.
Aš neturėjau ką atsakyti. Nes ir man gėda dėl tiesos: mes tiesiog jau nebesugebame. Mums baisu prisipažinti net patiems sau, kad amžius nepalankus, kad jėgos jau ne tokios. Kad norime gyventi, o ne egzistuoti išskirdami save iki galo.

Kai jie sužinojo, kad buvome namuose, bet neatidarėme durų — įsižeidė. Pasakė, kad tapome egoistais, kad „šeima taip nedaro“. Bet argi šeima yra ta, kai turi viską kentėti ir tylėti? Ar pagarba yra tada, kai ignoruoja tavo prašymus? Argi rūpestingumas yra tada, kai seneliai paverčiami nemokamu nuolatiniu sprendimu kiekvienai problemai?

Mes mylime savo anūkus. Kiekvieną. Bet taip pat norime savo laiko. Norime tiesiog pasėdėti kartu, išgerti arbatos, paskaityti knygą. Norime eiti į teatrą susikibę už rankų, kaip jaunystėje. Norime, kad mus vertintų kaip žmones, o ne tik funkcijas. Mes nugyvenome ilgą gyvenimą ir turime teisę į poilsį. Nesuprantu, kodėl turėtume būti herojais, kurie tempia viską, ko kiti negali.

Aš nerašau tai, kad pateisinčiau save. Tiesiog noriu, kad kas nors suprastų: net ir patys mylintys seneliai pavargsta. Ir ne nuo vaikų — nuo požiūrio. Nuo to, kad jų pastangos seniai pavirto į priedermę.

Taigi, dabar sėdžiu ir galvoju: ar mes tikrai blogi? Ar tikrai esame egoistai, jei norime truputį tylos, truputį pagarbos, truputį gyvenimo sau?

Atsakykite atvirai… ar pasmerktumėte mus ar suprastumėte?