Mano 15 metų dukra kasdien užsidarydavo vonioje ir ilgai neišeidavo. Tiesą sužinojau tik tada, kai pati jėga atidariau duris…

Prisimindama tą dieną, mano viduje vis dar viskas susispaudžia. Atrodytų, įprasta darbo diena. Grįžau namo anksčiau nei įprastai, nes darbe sutrumpino pamainą. Atidariau duris, bute tylu. Tik iš vonios vos girdimas vandens garsas ir keistas šniurkštimas. Iškart supratau, kad ji vėl ten. Mano dukrai penkiolika, o pastaraisiais mėnesiais jos dienos atrodė vienodai: mokykla, trumpas «sveika» ir iškart į vonią. Užsidaro, įjungia vandenį ir sėdi ten beveik valandą.

Iš pradžių maniau, kad tai tiesiog paaugliška: nori pabūti viena, klausosi muzikos, naudojasi telefonu, «netrukdykit man gyventi». Bet paskui pradėjau pastebėti, kad ji išeina raudonomis akimis, tarsi verkusi. Klausiau, kas nutiko, ji atsakė savo amžinu «viskas gerai» ir ėjo į savo kambarį. Kuo labiau ji atsiribojo, tuo labiau save neraminau. Aš mama, ir tuo pačiu viena, vyro nėra, visa atsakomybė ant manęs, ir atvirai pasakysiu – man buvo baisu.

Skaičiau internete visas tas istorijas apie savęs žalojimą, tabletes, patyčias mokykloje, slaptus vaikinus, nėštumą… Mintys piešė tikrą siaubą. Naktimis gulėdavau ir galvodavau: «O jei ji kažką daro sau ten, už uždarytų durų? O jei jai blogai, o aš nieko nepastebiu?» Ir tuo pačiu buvo kaltės jausmas: galbūt kažką praleidau, nepasakiau, neprižiūrėjau riemdamasi.

Tą dieną stovėjau prie vonios durų ir girdėjau, kaip ji tyliai šniurkščia. Nešaukia, neverkia, o kaip tik slopina šį verksmą manydama, kad jos niekas negirdės. Tai buvo nepakeliama. Pabeldžiau.
– Dukra, atidaryk, prašau.
Tyla. Tik vanduo šniokščia. Pabeldžiau stipriau.
– Saulute, prašau, leisk man užeiti, tiesiog noriu būti šalia.
Vėl nieko. Vienu momentu man pasidarė vis tiek, ar ji įsižeis, ar ne. Pasukau rankeną ir pastūmiau duris. Jos buvo uždarytos, bet ne užrakintos, tiesiog prisišlieję.

Vaizdas, kurį pamačiau, įsirėžė atmintyje. Ji sėdėjo ant grindų, atsirėmusi nugara į vonią, sukėlusi kelius, rankose laikė telefoną. Plaukai šlapi, veidas patinęs nuo ašarų. Išgirdusi, kaip atsivėrė durys, ji krūptelėjo ir stengėsi paslėpti telefoną už nugaros, kaip mažas vaikas, kuris slepia kažką uždrausto.

– Išeik, mama, prašau, – apsiblaususiai pasakė ji. – Nereikia.

Aš atsiklaupiau prieš ją ant kelių, ant šių šaltų plytelių, ir tyliai atsakiau:
– Aš niekur neisiu. Matai, kad tau skauda. Leisk man bent suprasti, dėl ko.

Ji drebėjo, lūpos virpėjo. Keletą akimirkų tiesiog žiūrėjome viena į kitą. Staiga ji staigiai ištiesė man telefoną.
– Imk, jei jau vis tiek atėjai. Tik nesakyk, kad «neatkreipk dėmesio».

Ekrane buvo atidaryti pokalbiai ir kažkokie chat’ai. Pradėjau vartyti. Iš pradžių net netikėjau savo akimis. Jos nuotraukos, slapta nufotografuotos: valgykloje, persirengimo kambaryje, laiptinėje. Kur ji tiesiog stovi, sėdi, šypsosi, žiūri pro langą. O po kiekviena nuotrauka – komentarai. Žiaurūs. Pikti. Apie jos išvaizdą, drabužius, figūrą. Pokštai, memai, iškirptos jos veido dalys, uždėtos ant kažkokių kūnų. Emotikonai, juoko iki ašarų simboliai.

– Tai tavo klasė? – suspaudė man gerklę.

Ji linktelėjo ir vėl pradėjo verkti.
– Jie sako, kad aš bjauri. Kad esu baisi. Kad su manimi bendrauja tik moksliukai, nes neturi pasirinkimo. Jie sukūrė chat’ą, kuriame mane «aptarinėja». Ten visa klasė, net tie, kurie man sakė, kad esame draugės.

O tada ji pasakė frazę, kuri mane tiesiog pribaigė:
– Mama, supranti, jei jie tiesiog neįžiūrėtų manęs, būtų lengviau. O dabar jie padarė iš manęs… šou.

Galvojau apie paskutinį ketvirtį metų: jos «galvos skausmas», nenoras eiti į mokyklą, nuolatinis lindėjimas telefone, šie užsidarymai vonioje. Ir viskas susideda į tokią baisią paveikslą, kad pati vos nepravirkau tiesiai prieš ją.

– Kodėl man nieko nesakei? – buvo vienintelis klausimas, kurį pavyko užduoti.

– O ką būtum darei? – pavargusi pažiūrėjo ji. – Užėjus į mokyklą, sukeltum skandalą, o tada jie iš to padarytų dar daugiau juokų. Ir parašytų, kad net mamą atsitempiau aiškintis už save. Nenorėjau būti tau našta. Jau ir taip turi viską ant savęs.

Šie žodžiai – «našta» – ilgai išliks atmintyje. Mano pačios vaikas manė, kad jos skausmas yra našta man. Kaip taip nutiko, kad ji nematė manyje apsaugos, o matė papildomą krūvį?

Mes sėdėjome toje vonioje turbūt valandą. Laikiau ją už rankos, glosčiau petį, o ji išliedavo viską, ką kaupė: kaip kiekvieną dieną bijo įeiti į klasę, kaip apsimeta, kad jos tai nežeidžia, o paskui ateina namo ir slepiasi čia, vonioje, nes tai vienintelė vieta, kur jos niekas nemato.

Tą pačią vakarą parašiau klasės vadovei, mokyklos psichologei, pavaduotojai. Kitą dieną nuėjau į mokyklą. Mane drebulys kankino, bet vis tiek ėjau. Nes blogiau to, kas jau vyksta su mano vaiku, negali būti. Taip, suprantu, kad viena pokalbiu nieko neišspręsiu. Taip, žinau, kad kai kurie tėvai sakys: «Tai tik juokai, jūs pervertinate». Bet bent jau pabandysiu, neturiu teisės sėdėti sudėjus rankas ir laukti, kol dukra visiškai užsisklęs arba, neduok Dieve, ką nors sau padarys.

Ir žinote, apie ką galvoju visą šį laiką? Apie tai, kodėl ji pirmiausia atsivėrė telefonu nepažįstamiems, o ne man. Kodėl svetimi vaikai be stabdžių rašo jai niekingus žinutes, o ji bijo rašyti man: «Mamyte, man blogai».

Pasakykite sąžiningai… kaip manote, tai mes, suaugusieji, kažką praleidome, jei mūsų vaikai tyli ir renkasi verkti užsirakinę vonioje vietoje to, kad ateitų pas mus ir tiesiog pasakytų: «Man reikia tavo pagalbos»?