Aš maniau, kad liūdesys blogesnio dalyko nebėra… kol neperskaitėme tėvo testamento

Po tėvo mirties viskas turėjo būti kitaip. Įsivaizdavau tylų atsisveikinimą, namus, kuriuose tvyro jo kvapas — jo mėgstamiausio odekolono, tabako, šviežios duonos, kurią jis visada pats pjaudavo rytais. Balta staltiesė ant stalo, jo mėgstamiausia kėdė prie lango, puodelis su nulūžusia ąsele. Net katė sėdėjo tyliau nei įprastai, tarsi suprasdama, kad šiuose namuose kažkas pasikeitė visam laikui.

Dar prieš savaitę mes gėrėme arbatą kartu, jis pasakojo savo istorijas, o aš — suaugusi, su šeima, savo gyvenimu — šalia jo jaučiausi kaip ta maža mergaitė. O dabar liko tik formalumai. Ir ore tvyrojo nerimas: kas bus su mumis, kai jo nebebus?

Kitą dieną po laidotuvių susirinkome į jo namus. Keturi suaugusieji, kiekvienas su savo gyvenimu, nuoskaudomis, senomis pretenzijomis. Pirmosios valandos prabėgo kalbant apie praeitį, žiūrint nuotraukas, prisimenant linksmus momentus. Juokas skambėjo priverstinai, tarsi visi bijotų pripažinti, kad nuo šiol tarp mūsų kažkas nematoma įtrūko.

Bet viskas pasikeitė, kai ant stalo pasirodė dokumentai. Tėvas pats parašė testamentą — sąžiningai, paprastai. Lygios dalys visiems. Atrodytų, teisinga… tačiau iš tiesų tai tapo pradžia pabaigai. Kiekvienas įžvelgė jame kažką savo. Kiekvienas manė, kad yra nusipelnęs daugiau nei kiti.

Vienas sakė, kad būtent jis labiausiai padėjo. Kitas — kad tik jis nori išsaugoti namus ir tęsti tėvo reikalus. Trečias — kad geriau viską parduoti, nes «jis neturi laiko kapstytis svetimuose prisiminimuose». Tada prasidėjo senos nuoskaudos. Vaikystės ginčai. Kas kiek atvažiuodavo, kas padėjo, o kas tik skambindavo švenčių proga. Žodžiai tapo vis aštresni, griežtesni. Atrodė, kad mes nebe šeima, o priešininkai viename ir tame pačiame teisme.

Baisiausia įvyko vėliau, kai prasidėjo turto vertinimas. Kažkas jau buvo «iš anksto susitaręs» su specialistu. Kažkas tai laikė bandymu mus apgauti. Prasidėjo kaltinimai, įtarimai, piktos žinutės, ginčai. Net vaikai jautė įtampą — klausė, kodėl suaugusieji nesikalba vieni su kitais, kodėl kažkas verkia virtuvėje, o kažkas trenktelėja durimis.

Nežinau, kuriuo momentu įvyko tas lūžis. Tikriausiai tada, kai ėmėme skaičiuoti svetimus nuopelnus ir svetimas klaidas. Kai namai tapo ne namais, o trofėjumi. Kai kiekvienas ėmė klausytis tik savęs.

Bet skaudžiausia buvo tie žodžiai, kurie išsprūdo pyktyje ir kurių jau neįmanoma atsiimti. Apie nutrūkimą. Apie nereikalingumą. Apie apgailestavimą, kad kažkas apskritai buvo šios šeimos dalis. Aš taip pat pratrūkau, pasakiau motinai tai, ko iki šiol negaliu sau atleisti.

Dabar praėjo keli mėnesiai. Namai parduoti. Pinigai padalyti. Mes išsiskirstėme kiekvienas į savo pusę, tarsi niekada ir nebūtume viena šeima. Bendravimas apsiribos šaltais skambučiais ir sausais sveikinimais. Vaikai klausinėja klausimų, į kuriuos nerandu žodžių. O kai pravažiuoju pro tuos namus, man sunku kvėpuoti — tiek daug kaltės ir gėdos kyla viduje.

Man atrodo, kad aš ne viena su tokia istorija. Pinigai, senos žaizdos, nepasakytų laiku žodžių — visa tai lengvai sugriauna tai, kas buvo kuriama metų metus. Bet aš vis dar klausiu savęs: ar įmanoma tai pataisyti? Ar galima grįžti vieniems pas kitus po žodžių, kurie sužeidė skaudžiau už bet kokį smūgį? Ar galima vėl susėsti prie vieno stalo ir pajusti, kad esame šeima, net jei dabar be tėvo?

Kartais manau, kad užtektų vieno nuoširdaus «prašau atleisti». Vieno pokalbio be pykčio ir noro kažką įrodyti. Galbūt kiekvienas iš mūsų vis dar ilgisi tos artumos, kurią prarado. Labai noriu tuo tikėti. Nes jei net šeima nustoja būti šeima — kas tada lieka?

Ir ar visa ši kova buvo verta tų kelių skaičių banko ataskaitoje?