Brolis pasiskolino pinigų “mamai operuoti”. O po mėnesio pamačiau jo nuotrauką brangiame kurorte ir supratau, kad kažkas čia tikrai nesiderina…

Mes pas mamą esame du. Aš esu jaunesnė, gyvenu kitoje šalyje jau keletą metų. Darbas, šeima, savas gyvenimas. Atvykstu retai, daugiausiai porą kartų per metus. Visada su dovanomis, su lagaminu pilnu daiktų ir nuolatiniu kaltės jausmu, kad nesu šalia. Brolis liko mamai tame pačiame mieste, gyvena netoli, dvidešimt minučių pėsčiomis. Jai jis visada buvo “mano berniukas”, “atrama”. Ir tai kažkuria prasme tiesa: jis padėdavo smulkmenose, veždavo ją reikalų tvarkyti, galėdavo užbėgti su maisto produktais.

Apie mamos sveikatą žinojau tik iš jos amžinų “viskas gerai”. Net kai telefonu girdėjau jos dusulį, kosulį, viskas buvo vienoda: “pasigavo šaltį”, “pervargo”, “senatvė, nekreipk dėmesio”. Esu pripratusi, kad iš jos jokios panikos nesulanksi. Ji greičiau numirs, nei pati prašys pagalbos.

Pirmas susirūpinimo skambutis buvo nuo brolio. Balsas rimtas, be įprastų juokelių. Jis sakė, kad mama seniai skundžiasi skausmais, kad gydytojas reikalauja operacijos ir geriau daryti privačiai, kad nereikėtų laukti pusę metų. Kad reikia ganėtinai daug pinigų, kuriuos reikia įnešti prieš hospitalizaciją. Aš susijaudinau, klausiau, kodėl niekas man nesakė, jis atsiduso ir sakė, kad mama nenorėjo trukdyti, kol nebus aišku, ar tikrai reikia operacijos. Dabar, sakė, jau aišku.

Sąžiningai sakau, net neabejojau. Jei klausimas stovi tokiu būdu: pinigai arba mamos sveikata, aš visada pasirinksiu mamą. Tą pačią dieną pervedžiau jam reikiamą sumą. Po savaitės jis pasakė, kad atsirado papildomų tyrimų ir kažkokios “išlaidos”, paprašė dar. Suspaudžiau dantis, iškvėpiau ir pervedžiau, juk tai mama.

Mamai parašiau pati. Labai atsargiai, kad neišduoti brolio. Paklausiau, kaip ji jaučiasi, kas tie tyrimai. Ji, kaip visada, atsakė savo stiliumi: “Tai niekai, dukrytė. Nesirūpink, gyvenu po truputį. Kaip ten tu?” Apie operaciją nė žodžio. Nusprendžiau, kad ji tikrai nenori manęs apkrauti ir nedariau spaudimo.

Praėjus maždaug mėnesiui, naršiau socialiniuose tinkluose. Ir staiga man iššoka pažįstamos merginos iš mūsų miesto storis. Jūra, restoranai, kokteiliai. Kitame vaizdo įraše matau brolį. Įdegęs, su naujais šortais, su kažkokiu linksmu vyruku šalia. Užrašas: “Geriausios atostogos”. Kelias minutes tiesiog žiūrėjau į ekraną ir nesugebėjau sujungti paveikslėlio galvoje. Kur operacija? Kur ligoninė? Kur mama?

Pirma mintis buvo pateisinti. Gal operaciją atidėjo. Gal tai iš viso senas foto. Gal vadovas sumokėjo. Smegenys karštligiškai ieškojo variantų, kada jis nėra niekšas. Net parašiau jam: “Kaip reikalai?” Jis atsakė beveik tuoj pat: “Viskas gerai, dirbu, kaip tu?” Nė žodžio apie jūrą, nė žodžio apie mamą. Apie operaciją jis taip pat neužsiminė.

Suskambinau mamai. Paklausiau tiesiai, bet stengiausi kalbėti ramiai: kada ji gulasi į ligoninę, kokie tyrimai reikalingi. Ji nuoširdžiai nustebo. Sakė, kad ją užrašė tik konsultacijai po kelių mėnesių, kad jokios operacijos dar neskyrė, kad ji visai nesupranta, apie ką aš. Sėdėjau su telefonu rankoje ir jutau, kaip manyje viduje kažkas lūžta. Viskas tapo pernelyg akivaizdu.

Kai brolis grįžo “iš darbo”, paprašiau jo išeiti pokalbiui vaizdo skambučiu. Iš pradžių jis atsakė žvaliai, įdegęs, o tada pamatė mano veidą ir nuleido rankas. Paklausiau tiesiai: kur pinigai, kuriuos pervedžiau mamai. Jis pradėjo mykčioti, kad dalis išėjo tyrimams, kad gydytojas privatus, kad gyvenimas toks, kad ir jis pavargęs ir jam “reikia pailsėti”. Tada perėjo į gynybą. Pradėjo sakyti, kad man “ten  pinigai iš dangaus krenta”, o jis visą gyvenimą su mama, ir jam taip pat “priklauso”. Kad aš vis tiek nebūčiau atvykusi, net jei mama būtų guldyta į ligoninę. Kad esu įsipareigojusi padėti, nes man galimybės didesnės.

Žinote, kas buvo blogiausia? Ne patys pinigai. O tai, kad mama tuo metu sėdėjo savo bute ir net nežinojo, kad jos vardas buvo naudojamas kaip pretekstas apgaulėms šeimoje. Įsivaizdavau, kaip jai bus skaudu, jei ji sužinos, kad jos vardu rinko pinigus kurortui. Ir man pasidarė taip šlykštu, lyg mane apvogė.

Dabar galvoju, ką daryti toliau. Ar pasakyti mamai tiesą, ar išsaugoti jai geranorų sūnaus iliuziją. Ar visiškai nustoti broliui duoti pinigų, net “mamai vaistams”, ir siųsti viską tiesiogiai jai. Ar reikalauti, kad jis grąžintų bent dalį sumos, ar tiesiog uždėti kryžių ir daugiau su juo  neturėti reikalų. Galvoje sukasi viena mintis: taip, jis fiziškai šalia jos, bet ar tai tikrai suteikia teisę taip naudotis kito pasitikėjimu?

Ir nesu tikra, kaip reikėtų elgtis teisingai. Viena vertus, tai mano brolis ir mamos vienintelis žmogus šalia. Kita vertus, jis mane apgavo, pasislėpęs už jos sveikatos. Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje: ar papasakotumėte mamai viską ir nutrauktumėte ryšius su broliu, ar tylėtumėte dėl jos ramybės ir tiesiog tyliai darytumėte išvadas?