Sese į mano vestuves atėjo balta suknele. Jaunikis pabalo

Aš ruošiausi šiai dienai su maniakiniu kruopštumu. Sąrašai viduje sąrašų. Avarinis rinkinys po stalu — smeigtukai, popierinės servetėlės, mėtinukai, siūlas su adata. Tiek kartų repetavau priesaikas, kad galėjau jas sakyti miegodama. Dvidešimt svečių. Botanikos sodas, kur jis kažkada pasipiršo. Popietinė saulė pro stiklinį kupolą. Viskas buvo būtent taip, kaip norėjau. Jaunikis stovėjo praėjimo gale, anglies pilkumo kostiume. Nusišypsojo man — ir maža raukšlė ant jo kairiojo skruosto atsirado ten, kur prasidėjo mano meilė jam prieš trejus metus. Tėvas sugniaužė mano ranką. Buvau praėjimo viduryje, kai išgirdau pirmąjį atodūsį. Pagalvojau — kažkam pasidarė bloga. Paskui muzika nutrūko. Smuikas nuėjo į šoną. Šnabždesiai pradėjo sklisti po salę. Jaučiau, kaip visos akys nukrypsta — nuo manęs prie kažko už nugaros. Atsisukau. Sesuo. Vestuvių suknele. Pilnas nuometas. Nėriniai rankovėse. Blakstienų tušas nubėgęs ašaromis per skruostus. Ne tik balta — tikras nuotakos apranga. Sekundei pamaniau, kad man haliucinacija. Salė sustingo. Žiūrėjau į jaunikį. Jis pabalo. Ne sutrikęs. Ne pasipiktinęs. Tiesiog — kaip kažkur išblyško kraujas. Tai nebuvo gėdos blyškumas. Jis pasakė tyliai, bet su panika balse, kad kas nors turi ją išvesti. Paskui garsiau — iš karto. Niekada negirdėjau tokios jo intonacijos. Sesė sakė per ašaras, kad išeis, nenori nieko sužlugdyti. Bet — prieš išeidama visi čia nusipelno kažką pamatyti. Jaunikis žengė prie jos: nereikia. Vos girdimai, bet išgirdau. Ji išsitraukė iš kišenės USB atmintinę. Mažas sidabrinis daiktas sublizgėjo po šviesa. Kiemelyje už mūsų buvo paruoštas projektorius — skaidrių peržiūrai su mūsų vaikystės nuotraukomis. Dabar tas ekranas atrodė kaip grėsmė. Jaunikis pasakė „ne“. Aš pasakiau „taip“ tuo pačiu metu. Pauzė. Technikas paėmė USB. Ekranas mirktelėjo. Mūsų vardai dingo. Atsidarė vaizdo failas. Laiko žyma — prieš tris savaites. Kambarys įraše — pažįstamas iki skausmo. Jo butas. Pilkas sofa. Kranto spausdinimas virš jo. Lempa su išlinkusiu gaubtu, kurį vis planavau sutaisyti. Jaunikis įėjo į kadrą džinsais ir megztiniu, numetė raktus ant stalo. Paklausė kažko už kadro: ar esi tikra? Sesuo įėjo į kadrą. Paprasta suknelė, plaukai palaidi, veidas be makiažo. Pasakė, kad nenori daugiau slapstytis. Kad tai nesąžininga man. Jis atsiduso: apie tai jau kalbėjome. Ji atsakė: ir kiekvieną kartą jis sako tą patį. Įraše jis priartėjo. Pasakė: ji apsunkina. Vestuvės po trijų savaičių. Tiesiog reikia tai iškentėti. Mano skrandis sukrito. Ekrane sesers veidas suskilo: sakei, kad mane myli. Kolektyvinis atodūsis salėje. Mama tyliai sušuko. Jaunikis įraše, sumažindamas balsą — mikrofonas vis tiek užfiksavo: „Taip. Bet tai sudėtinga. Jei dabar atšauksiu vestuves, visi pradės klausinėti. Jos tėvai jau sumokėjo pusę. Tai ją sugniuždytų“. Jis kalbėjo apie mane kaip apie verslo problemą. Sesė įraše: „Taigi, aš turėčiau likti paslaptimi?“ Jis: „Tu žinojai, kas tai yra“. Paskui — po medaus mėnesio susitvarkysime. Vaizdo įrašas nutrūko. Ekranas užtemo. Salėje tvyrojo tyla, tik projektorius ūžė. Jaunikis pradėjo aiškinti: tai ne tas, kaip atrodo. Atsakiau ramiai: atrodo, kad jis rengėsi vesti mane ir toliau turėti reikalų su mano sese. Jis tvirtino: tai buvo klaida, taip nutiko netyčia. Sesuo pertraukė: taip netyčia nenutinka. Iš pradžių viena kava. Tada kita. Jis sakė jai, kad susipainiojo jausmuose. Jis atsisuko į ją: tu buvai pirmoji. Ji atsakė: tai nesvarbu. Paklausiau tyliai: kaip ilgai. Niekas neatsakė. Pakartojau garsiau. Sesuo pašnibždėjo: keturis mėnesius. Pusę mūsų sužadėtuvių. Pakėliau ranką, sustabdydama abu. Pasakiau: man nerūpi, kas mane išdavė rafinuočiau. Atsisukau į svečius. Atsiprašiau. Pasakiau, kad vestuvių šiandien nebus. Tada pažvelgiau į jaunikį: jis buvo pasiruošęs meluoti man tylomis. Tegul susiduria su pasekmėmis viešai. Jis išėjo, nieko daugiau nesakydamas. Žmogus, su kuriuo planavau praleisti visą savo gyvenimą, išėjo iš sodo su telefonu ir išdidumu — ir viskas. Mama mane apkabino. Ašaros pagaliau atėjo — ne tik dėl jo, bet ir dėl tos gyvenimo versijos, kuria taip pilnai tikėjau. Sesuo vis dar stovėjo šalia balta suknele. Pasakiau tyliai: tau reikia persirengti. Ji atsakė beveik droviai: apie tai nepagalvojau. Nepaisant visko, tarp mūsų blykstelėjo kažkas seniai pažįstamo. Ne atleidimas — istorija. Ji pasakė: nesitiki, kad atleisiu. Gal taip niekada ir nebus. Bet negalėjo leisti man ištekėti, nežinant tiesos. Atsakiau sąžiningai: turėjai man pasakyti nuo pat pradžių. Man reikėjo sesers tada. „Žinau“, — sušnabždėjo ji. Jos žodžių tiesa žeidė labiau nei bet koks melas. Personalas tyliai rinko kėdes. Pažvelgiau į savo suknelę. Ta valandų pasirinkta suknelė. Dabar — kaip kostiumas. Paprašiau mamos, kad praneštų visiems apie atšaukimą ir pasirūpintų, kad maistas būtų išdalintas tiems, kuriems reikia. Prieš išeinant pagalvojau: aš vos neištekėjau už žmogaus, kuris matė joje patogumą. Vos neįžengiau į ateitį, pastatytą ant paslapčių. Tai nebuvo tokios vestuvės, apie kurias svajojau. Bet tai buvo kažko nuoširdaus pradžia. Ir tai, ką dabar pastatysiu, bus mano.

Ar jūs atleistumėte sesei, kuri jums sukėlė skausmą, bet galiausiai buvo vienintelė, kuri pasakė tiesą?