Brolis iš manęs pasiskolino didelę sumą. Po metų jam priminiau — jis sukėlė skandalą ir dvi savaites neatsiliepė į skambučius. Paskui paskambino mama: „Tu visada jį išvedi iš kantrybės. Jis juk nervingas.“ Nervingas. Neištvėriau ir nusprendžiau juos pamokyti….

Brolis pasiskolino pinigų prieš pusantrų metų. Suma buvo didelė — ilgai taupiau remontui, atsidėdavau metų metus. Jis paskambino, pasakė, kad skubiai reikia, daugiausia trims mėnesiams. Balsas buvo įtikinamas. Vis dėlto brolis.

Pervedžiau tą pačią dieną.

Trys mėnesiai praėjo. Brolis negrąžino. Nepriminiau — maniau, pats pasakys. Praėjo pusmetis. Paskui devyni mėnesiai. Brolis kartais skambindavo — apie gyvenimą, apie naujienas, apie viską. Apie pinigus — nė žodžio.

Po metų parašiau. Atsargiai — tiesiog paklausiau, ar yra aiškumas dėl terminų.

Jis paskambino po dešimties minučių.

Ne tam, kad paaiškintų. Kad rėktų.

Sakė, kad jo negerbiu. Kad man pinigai svarbiau už giminaičius. Kad jis ir taip sudėtingoje situacijoje, o aš dar galutinai jį pribaigiu. Kad iš sesers tokio nesitikėjo.

Klausiau tylėdama.

Paskui jis pasakė, kad jam reikia laiko, ir padėjo ragelį.

Dvi savaites tylėjo. Neatsiliepė į skambučius, neskaitė žinučių.

Po dviejų savaičių paskambino mama.

Balsas susirūpinęs — taip kalba tada, kai jau viską nusprendė ir skambina apie tai pranešti.

Pasakė — tu visada jį išvedi iš kantrybės. Jis nervingas, tu tai žinai. Kam reikėjo priminti apie pinigus būtent dabar. Negalėjai palaukti.

Nervingas.

Laikiau ragelį rankoje.

Brolis paėmė mano pinigus. Metus jų negrąžino. Sukėlė skandalą, kai priminiau. Dvi savaites tylėjo. Ir dabar mama skambina tam, kad pasakytų, jog aš jį išvedu iš kantrybės.

Paklausiau — mama, ar tu žinai, kiek jis paėmė.

Ji pasakė — na, paėmė nedaug. Jis grąžins.

Nedaug. Ji nežinojo sumos.

Aš įvardijau sumą.

Tyla.

Paskui mama pasakė — vis tiek jis nervingas. Reikėjo švelniau.

Padėjau ragelį.

Sėdėjau prie stalo. Galvojau.

Nervingas. Švelniau. Metai be pinigų — ir aš turėjau būti švelnesnė.

Atidariau nešiojamąjį kompiuterį. Radau ikiteisminės pretenzijos šabloną. Ne todėl, kad norėjau bylinėtis — todėl, kad nusprendžiau, jog pokalbiai baigėsi.

Užpildžiau. Atspausdinau. Išsiunčiau broliui registruotu laišku su įteikimo patvirtinimu.

Laiške buvo parašyta viskas — suma, perdavimo data, terminas, kuris jau praėjo. Ir reikalavimas grąžinti per trisdešimt dienų. Nurodžiau, kad pinigų negrąžinus būsiu priversta kreiptis į teismą.

Motinai tą pačią dieną parašiau žinutę. Trumpai — parašiau, kad išsiunčiau broliui ikiteisminę pretenziją. Kad jei jis nervingas — tegul nervinasi dėl kitos priežasties. O ne dėl svetimų pinigų, kuriuos jau pusantrų metų laiko pas save.

Išsiunčiau. Padėjau telefoną į šalį.

Brolis paskambino kitą dieną. Balsas buvo kitoks — ne tas skandalingas kaip praėjusį kartą. Tylus. Paklausė — tu rimtai dėl tos pretenzijos?

Aš pasakiau — visiškai rimtai.

Jis pasakė — grąžinsiu. Duok dar mėnesį.

Aš pasakiau — pretenzijoje parašyta trisdešimt dienų. Laikas jau skaičiuojamas.

Jis patylėjo. Paskui pasakė — tu pasikeitei.

Aš pasakiau — ne. Tiesiog nustojau apsimetinėti, kad viskas gerai, kai nėra gerai.

Pinigus jis grąžino po trijų savaičių. Dalimis — bet grąžino viską.

Mama neskambino mėnesį. Paskui paskambino kaip įprastai — apie orą, apie sveikatą. Apie tą situaciją — nė žodžio. Aš irgi nepradėjau.

Bet kažkas pasikeitė. Ne garsiai — tyliai. Brolis dabar sveikinasi atsargiau. Mama patarimus dalija rečiau.

Gal sutapimas. Gal ir ne.

Aš jų nepamokiau ta prasme, kad nubaudžiau. Tiesiog parodžiau — yra pasekmės. Kad žodis „nervingas“ nepanaikina pusantrų metų svetimų pinigų.

To pasirodė pakankama.

Pasakykite atvirai — ar teisingai pasielgiau, kad išsiunčiau pretenziją iš anksto neįspėjusi, ar vis dėlto pirmiausia reikėjo suteikti paskutinę galimybę pasikalbėti?