Praėjus mėnesiui po mamos mirties tvarkiau sandėliuką ir radau dėžę su buto dokumentais, kur buvo sesers parašas ir data. Po to, ką pamačiau, man teko skambinti notarui

Mama mirė kovą. Tyliai, miegodama — gydytojai sakė, kad širdis. Man ir sesei paskambino šeštą ryto. Abi atvykome per valandą. Stovėjome jos kambaryje ir nekalbėjome — tiesiog buvome šalia. Tada dar maniau, kad mudvi su sese gerai sutariame.

Pirmąsias savaites viskuo rūpinomės kartu. Laidotuvėmis, dokumentais, kaimynais, kurie ateidavo pareikšti užuojautos. Sesuo atvažiuodavo beveik kasdien — padėdavo, virdavo arbatą, kalbėdavosi su tais, kurie ateidavo. Buvau jai dėkinga. Maniau, kad netektis mus suartina.

Mamos daiktus pradėjau tvarkyti tik po mėnesio. Ne anksčiau — negalėjau. Balandį pasiėmiau kelias laisvas dienas ir viena atvažiavau į jos butą. Norėjau viską daryti lėtai, neskubėdama.

Sandėliukas buvo paskutinis. Ten stovėjo dėžės, kurios nebuvo atidarytos metų metus — žieminiai drabužiai, senos knygos, kažkokie segtuvai. Tvarkiau metodiškai, krūvelę po krūvelės.

Dėžė buvo pačiame gale, už žieminių paltų. Paprasta kartoninė dėžė, niekaip nepažymėta. Viduje — segtuvai su dokumentais. Pradėjau juos peržiūrinėti negalvodama apie nieko ypatingo.

Dovanojimo sutartis. Mamos butas. Data — prieš trejus metus, birželis. Mamos parašas. Ir apdovanotojo parašas — sesers.

Laikiau tuos dokumentus rankose ir kelis kartus iš naujo skaičiau vieną eilutę. Data buvo aiškiai nurodyta. Prieš trejus metus mama perrašė butą sesei. Mamai dar gyvai esant. Nuo manęs tai nuslėpdama.

Ilgai sėdėjau ant sandėliuko grindų. Neverkiau. Tiesiog sėdėjau ir žiūrėjau į tą datą.

Paskui tvarkingai sudėjau visus dokumentus atgal. Uždariau dėžę. Išėjau iš sandėliuko. Užrakinau jį. Pasiėmiau telefoną ir susiradau advokato numerį — jis tvarkė mūsų šeimos reikalus pastaruosius dvylika metų, žinojau, kad galiu juo pasitikėti.

Paskambinau tiesiai iš mamos buto. Jis atsiliepė iš karto. Pasakiau, kad man reikia susitikti — šiandien, jei įmanoma, tai skubu. Jis paklausė, kas nutiko. Atsakiau, kad radau dokumentus, kuriuos turiu su juo aptarti.

Susitikome po dviejų valandų. Atsinešiau visą dėžę.

Advokatas tylėdamas išnagrinėjo dokumentus. Paskui pasakė, kad sutartis atrodo įforminta teisėtai, bet yra keli klausimai — ar tuo metu mama turėjo visišką veiksnumą, ar nebuvo spaudimo, kodėl sandoris nebuvo atskleistas kitiems paveldėtojams. Jis pasakė, kad vilčių yra, bet kelias bus ilgas.

Sesuo paskambino po trijų dienų — paklausė, kaip laikausi, pasakė, kad nerimauja. Atsakiau ramiai. Apie advokatą nepasakiau nieko.

Ji sužinojo po dviejų savaičių — kai atėjo laiškas iš teisinės kontoros. Iš karto man paskambino. Kalbėjo garsiai, ilgai, apie tai, kad mama pati taip norėjo, kad aš viską neteisingai suprantu, kad tai išdavystė iš mano pusės.

Aš klausiausi. Nepertraukinėjau. Kai ji nutilo — pasakiau, kad visa, kas bus toliau, tik per advokatą.

Teismas truko septynis mėnesius. Sprendimas buvo dalinis — butas liko seseriai, bet man buvo priteista kompensacija. Advokatas pasakė, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, tai geras rezultatas.

Mes nesikalbame. Ne todėl, kad aš taip nusprendžiau — tiesiog ji daugiau nepaskambino, ir aš nepaskambinau. Kartais galvoju apie tą dėžę sandėliuko gilumoje. Mama žinojo, kad aš ją rasiu. Ji negalėjo to nežinoti.

Pasakykite atvirai — ar pasielgiau teisingai, kad iš karto kreipiausi į advokatą, nepasikalbėjusi su sese, ar vis dėlto pirmiausia turėjau leisti jai viską paaiškinti?