Būdamas 53-ejų palikau žmoną dėl jaunos moters. Dabar kiekvieną rytą žiūriu į veidrodį ir neatpažįstu savęs…

Nežinau, kaip tiksliai visa tai prasidėjo.

Gal nuo tos nakties, kai gulėjau šalia Anos ir negalėjau užmigti. Ne todėl, kad miegoti trukdė ji. Trukdė aš pats. Savo galvoje. Galvojau: turiu žmoną, turiu dukrą, turiu namus, turiu darbą. Turiu viską, ką žmogus turėti. Tai kodėl jaučiuosi taip, tarsi kažko trūksta?

Tai buvo klausimas, į kurį turėjau rasti atsakymą. Ir radau — kaip man tuomet atrodė.

Su Ana gyvenome aštuoniolika metų. Ji buvo gera moteris. Tikrai buvo. Bet po menopauzės kažkas pasikeitė. Dažnos nuotaikos. Nuovargis. Galvos skausmai. Artimumas, kuris pamažu išnyko, kol jo visai neliko. Aš vis rečiau grįždavau namo — pradėjau vairuoti taksi vakarais, nes namuose jautiausi tarsi svečias, kurio niekas nelaukia.

Ir tada į mano taksi įlipo Gabrielė.

Trisdešimt aštuoneri. Įdegusi, linksma, lengva. Kažkokia visa kitokia. Netyčia paliko numerį ant sėdynės. Paskambinau. Susitikome. Ir tada kažkas manyje tiesiog… atsileido.

Ji siūlė prie jūros. Ana atsisakė — darbas, planai, visuomet kažkas svarbiau. Gabrielė sudėjo lagaminą per dvi valandas. Neklausė. Nesvarsčiau. Tiesiog išvažiavome.

Po dviejų mėnesių padaviau skyrybų prašymą.

Ana verkė. Pirmą kartą per daugelį metų mačiau ją verkiančią taip — be oro, be žodžių, laikydamasi rankomis už stalo krašto. Turėjau sumušti širdį į gabaliukus, bet vis tiek išėjau. Pamaniau, kad tai — laisvė.

Susituokome su Gabriele. Susilaukėme dukros. Atrodė — štai, nauja gyvenimo pradžia.

Tačiau niekas nepasakė, kaip greitai nauja pradžia virsta kasdienybe.

Triukšmas po nakties. Miegas dalimis. Jaunas žmona su savo poreikiais, savo lūkesčiais, savo tempu — ir aš, jau perkopęs penkiasdešimt penktus, kurio keliai skauda, kuris pavargsta nuo ilgo pasivaikščiojimo, kuriam vakarais norisi tylos, o ne dar vienos dienos apžvalgos.

Supratau, kad pabėgau nuo nuovargio į kitą nuovargį.

Tik šis — kitoks. Jame nėra Anos.

Nes Ana skambina. Ne dažnai — ji per išdidi dažnam. Bet kartais paskambina ir pasiūlo išgerti kavos. Ir aš einu. Sėdime jos virtuvėje prie to paties stalo, prie kurio sėdėjome aštuoniolika metų. Ji pasikeitusi — liekna, rami, kažkaip labiau savimi nei anksčiau. Kalbame apie viską ir apie nieką. Ir man taip gera, kad net skauda.

Po tų susitikimų negrįžtu namo tiesiog. Paviažiuoju truputį toliau. Stoviu gatvėje, rūkau cigaretę, žiūriu į langus, pro kuriuos kažkada žiūrėjau iš vidaus.

Gabrielė — gera mama. Mylinti. Stropiai. Bet mes abu jau žinome, kad tas ankstyvasis užsidegimas išblėso. Liko pareiga. Liko dukra. Liko bendri rytai, kurie nėra blogi — bet nėra ir tai, ko ieškojau.

O Ana… Ana yra tai, ko nusipelniau tik tuo metu, kai jos nebėra.

Kartais galvoju, kad jei tuomet, toje naktyje, kai negalėjau užmigti, būčiau ne bėgęs, o tiesiog pabandęs kalbėtis — gal viskas būtų kitaip. Gal sunkumai, kurie atrodė kaip pabaiga, buvo tik vidurio taškas. Gal menopauzė, nuovargis, nutolimas — visa tai buvo ne priežastis išeiti, o priežastis pagaliau susėsti ir kalbėti.

Bet to jau nebesužinosiu.

Dabar turiu dvi šeimas ir nė vienoje iš jų nesijutau visiškai namie.

Ir vienas klausimas, į kurį neturiu atsakymo: ar tikrai bėgau nuo Anos — ar bėgau nuo savęs?

O jūs — ar manote, kad krizė santuokoje yra signalas pasitraukti, ar signalas pagaliau pradėti kalbėtis?