Kodėl ūgtelėję vaikai nebenori leisti laiko su mumis? Kodėl jie renkasi arba išmaniuosius įrenginius, arba draugus?

Pirmiausia mylėkime savo vaikus. Ir tik paskui juos auklėkime.

Kodėl ūgtelėję vaikai nebenori leisti laiko su mumis? Kodėl jie renkasi arba išmaniuosius įrenginius, arba draugus?

Prisiminkime laiką, kai jie buvo mažesni. Ar visada rasdavome laiko pabūti su jais, atidėti savo reikalus, kai jiems labiausiai to reikėjo? O gal atsakydavome, kad esame užsiėmę, liepdavome palaukti, kol baigsime ruošti vakarienę, o paskui pamiršdavome jų prašymą?

Jei mes teikiame pirmenybę kasdieniams rūpesčiams ir buities darbams, o ne vaiko poreikiams, vėliau nesistebėkime, kad jie neskiria laiko mums. Vaikai nenori auklėjimo. Jie nori meilės.

Mamyte, pasėdėk šalia, kol aš užmigsiu?

Jūs girdite šį prašymą kiekvieną vakarą? O gal kažką panašaus – paskaityti pasaką, padainuoti lopšinę ar paprasčiausiai prigulti šalia?

Aš girdžiu jį kasvakar iš savo septynerių sūnaus ir ketverių dukters. Jei ne vienas, tai kitas būtinai paprašys likti miegamajame užgesus šviesai. Ir man taip liūdna suvokti, kad didžiąją daugumą atvejų aš atsakydavau:

„Bet tik trumpam, gerai? Tiek darbų dar laukia…Reikia sutvarkyti virtuvę, o paskui dar peržvelgti pranešimą, kurį skaitysiu darbe rytoj…“

O ką girdi vaikai:

„Tu man nesvarbus…Virtuvė ir kompiuteris svarbesni už mane…“

Tačiau vienas labai skaudus įvykis visa tai pakeitė. Sužinojome, kad netoliese gyvenęs 7 metų berniukas netikėtai mirė, žaisdamas kieme. Tai mus labai sukrėtė.

Dabar, kai sūnus ar dukra prašo pasėdėti šalia jų, kol užmigs, aš niekada neatsisakau. Lygus jų kvėpavimas mane užburiančiai ramina. Pamirštu visus dienos rūpesčius, apie rytojų irgi negalvoju. Yra tik čia ir dabar, mano laikas su vaikais.

Ir žinote ką?

Neilgai trukus pastebėjau, kad mano septynmetis sūnus ėmė man pasakoti detales, kurių dažniausiai tokio amžiaus vaikai jau nebepasakoja savo mamoms. Mūsų santykiai pasidarė glaudesni ir atviresni, o ir su jaunesniąja dukra pajutau gilesnį ryšį.

Mano tėvai ir mano vyro tėvai dažnai mums primena, kad ateis diena, kai vaikai nebenorės tiek laiko praleisti su mumis. Bet ta diena dar ne šiandien.

Šiandien aš dar pasėdėsiu šalia savo mažylių lovelių. Ir darysiu tai tiek ilgai, kiek jiems to reikės. Tereikia tik dešimties minučių. Tik dešimt minučių pridėkime prie kiekvieno vakaro, praleisdami jas su savo vaikais. Išklausydami juos, padrąsindami ir kartodami, kad čia ir dabar tik tu man esi svarbiausias.

Aš tikiu, kad po dešimties metų šie žodžiai sugrįš atgal. Kai aš savo septyniolikmečio sūnaus paprašysiu prisėsti ir pabūti šalia, jis tai padarys…