Prieš jus 4 senukų ir jų keturkojų draugų, kurie vienas kito gyvenimą pripildo prasme, tarpusavio santykių istorijos

Vyresniame amžiuje daugelis žmonių lieka vieniši. Kad praskaidrintų pilką savo kasdienybę ir atsikratytų vienatvės jausmo, pensininkai įsigyja naminius augintinius. Šunų ir kačių dėka senukai nesijaučia visų apleisti ir nelaimingi.

Gyvūnai tampa jiems tikrais draugais, pašnekovais ir kompanionais. Pagyvenę žmonės randa paguodą savo augintiniuose ir jaučiasi jiems labai reikšmingi.

Prieš jus 4 senukų ir jų keturkojų draugų, kurie vienas kito gyvenimą pripildo prasme, tarpusavio santykių
istorijos.

Rouz ir katė Flafi

Augintinė atiteko moteriai iš jos dukters, kurios neliko prieš 12 metų. Rouz tuo metu buvo jau virš 70 metų. Moteris džiaugiasi, kad turi galimybę rūpintis dukters gyvūnu.

Rouz turi dar vieną katę, vardu Bleki, tačiau būtent su Flafi tarp jų susiklostė artimesni santykiai. Katė sekioja šeimininkės pėdomis ir nepalieka nė minutei. Galbūt šios augintinės dėka herojė galėjo išgyventi iki 86 metų.

Moteris neįsivaizduoja, kaip gyventų, jei neturėtų šių puikių murklių. Jos palengvina senatvę ir kasdien dovanoja džiaugsmą.

Artas ir šuo Dunkanas

Savo augintinio dėka 80-ies su trupučiu vyras gyvena aktyvų gyvenimą ir net eina į darbą. Artas juda su lazda, tačiau jo šuo supranta, kad šeimininkas negali greitai vaikščioti, todėl stengiasi netampyti pavadėlio pasivaikščiojimų metu. Kartais Artas ima augintinį į darbą, o dar su juo lankosi restoranuose.

Praeityje Dunkanui buvo nustatyta onkologinė liga. Šuniui teko ištverti chemoterapiją ir operatyvų įsikišimą. Artas slaugė numylėtinį ir jį palaikė. Dabar šuniui 13 metų ir jis jaučiasi gerai.

Keti ir katinas Olis

Murklys Keti šeimoje atsirado prieš pusantrų metų. Ji tada svečiavosi pas draugę Los Andžele ir aplankė festivalį „Katoberfest“. Mažylis Olis sėdėjo šalia urnos, į kurią rinko lėšas ligotiems gyvūnams.

Mažylis prisikentėjo nuo pat gimimo. Jis liko be dalies užpakalinės kojytės, kai buvo visai mažytis, paskui jį išmetė į šiukšlių kibirą, iš kurio jį išgelbėjo vienas praeivis ir nunešė pas veterinarą.

Mažyliui reikėjo brangiai kainuojančios operacijos sužeistai kojytei. Ir dar mažylis turėjo didelę bambos išvaržą, kurią reikėjo šalinti. Visam tam plius kitiems nelaimingiems gyvūnams mažylis rinko pinigus, sėdėdamas prie lentelės su prašymu paaukoti.

Keti širdis plyšo iš skausmo, kai ji pamatė šį liūdną mažylį ir ji pasiėmė jį į Arizoną.

Moteris sako, kad tokio švelnaus ir linksmo katino jie su vyru niekada neturėjo. Nepaisant visų išbandymų ir fizinių kančių, katinėlis išsaugojo gyvenimo džiaugsmą ir entuziazmą. Jis nepastebi savo luošumo, bėgioja ir šokinėja taip pat aktyviai, kaip ir kitas katinas Saldusis Pyragas, gyvenantis šeimoje.

Keti sako, kad, žiūrėdami į Olį, jie su vyru stengiasi nekreipti dėmesio į savo senatvinius susirgimus, o paprasčiausiai mėgaujasi gyvenimu.

Barb, jos vyras Polas ir šuo Taksedo

Šeimoje visi šaukia augintinį tiesiog Taksu. Jį ne tik myli, bet ir aukština, juk jis išgelbėjo gyvybę Barb ir Polo anūkui Džeriui. Kai vaikinas ėjo tiltu be atitvarų, netyčia nukrito nuo didelio aukščio ir gavo rimtą traumą.

Taksas suprato, kad šeimininką reikia gelbėti. Jis išėjo į tilto vidurį ir ėmė loti ant pravažiuojančių mašinų. Taip šuo sugebėjo sustabdyti automobilį ir atvesti pas Džerį vairuotoją, kuris iškvietė greitąją
pagalbą.

Vėliau Džeris gyveno kartu su Taksu Barb ir Polo namuose, jie slaugė anūką. Kai jis visiškai pasitaisė, paliko augintinį močiutei ir seneliui. Senukai be galo myli šunelį. Jis įneša į jų gyvenimą įvairovės ir gelbsti nuo blogos nuotaikos.

Šių istorijų pavyzdžiu mes matome, kaip keturkojai draugai mainais į meilę ir rūpestį apdovanoja savo pagyvenusius šeimininkus laime ir pripildo jų gyvenimą prasmės.