Dabar nebevienišas: pagyvenęs šuo tapo aklo „stafordo“ vedliu

Pagyvenęs šuo tapo vedliu ir draugu šuneliui, kuris neteko akių. Tokio palaikymo dėka šuo vyriškai priėmė situaciją dėl savo sveikatos ir įprato gyventi be akių.

Amosas – „stafordas“, kuris atėjo į pasaulį prieglaudoje benamiams gyvūnams. Jo nėščią motiną savanoriai rado gatvėje ir nuvežė į prieglaudą. Po kelių dienų kalė pagimdė. Į pasaulį atėjo 8 šuniukai, tačiau 5 iš jų žuvo, pavyko išgyventi tik 3 mažyliams. Amosas buvo aklas nuo gimimo, tačiau nepaisant to, šuniukas buvo labai linksmas ir žaismingas. Jį dievino visi prieglaudos darbuotojai. Savanorė, vardu Džesė Martin, laikinai pasiėmė šuniuką namo. Ji nuvežė mažylį apžiūrai į veterinarijos kliniką. Gydytojas pas Amosą aptiko atšokusią tinklainę.

Šuo turėjo problemų su spaudimu, jis kentė galvos skausmus. Taipogi šuo negalėjo mirksėti, kas įtakojo akies gleivinės pažeidimus. Veterinarai bandė tinklainę „atstatyti į vietą“. Po kelių nesėkmingų bandymų jie suprato, kad tai neįmanoma.

Iš gydytojo lūpų pasigirdo baisus nuosprendis:„Amosui būtina pašalinti akis“.

7 mėnesių amžiaus šuniukas tapo visiškai aklas. Amosui kaip niekam kitam reikėjo Džesės pagalbos.

Moteris tai suprato ir suteikė jam būtiną palaikymą ir rūpestį.

Džesė turėjo dar vieną globotinį – seną šunį, vardu Tobis. Džesė pergyveno, kad Tobis gali priešiškai elgtis su šuniuku, bet viskas pasirodė atvirkščiai. Kai Tobis pamatė mažylį, kuris neturėjo akių, o vokai buvo lyg užsiūti kraujo plutele, jis pajuto gailestį šuniukui. Tobis tapo geru Amoso draugu ir vedliu.

Anksčiau Tobis atliko terapinio šuns vaidmenį senelių namuose. Po to, kai jis pats paseno, jį atidavė Džesės globai. 8 metus šuo gyveno savanorės namuose. Džesė rūpinosi juo, bet visgi Tobis liūdėjo, juk jis buvo vienintelis moters augintis. Dabar jis džiaugiasi radęs draugą. Tobis atneša Amosui indą su vandeniu, padeda jam orientuotis erdvėje. Tobio pastangų dėka Amosas susitaikė su savo bėda ir suprato, kad gyvenimas tęsiasi.