Mokyklinė meilė gali įsiplieksti net pensiniame amžiuje

Arūnas sėdėjo prie atvėsusios arbatos puodelio. Reikėjo skubėti, bet nesinorėjo nė krustelėti. Bute tvyrojo neįprasta tyla.

Vakarykštis rytas buvo visai kitoks – jie su žmona bėgiojo, kaip paprastai, pirmyn atgal, ruošdamiesi į darbą, juokais pasibardami, kam užimti vonią, o šiandien visos buto, kuriame jis pragyveno ketvirtį amžiaus, patalpos buvo laisvos, bet tai jo absoliučiai nedžiugino.

Vakar Neringa grįžo gana vėlai. Grįžo susirūpinusi ir nieko nepasakė, kodėl taip užtruko darbe. Prisėdo virtuvėje, tačiau vakarienės, kurią paruošė vyras, nė nepalietė.

Kurį laiką žiūrėjo pro langą, o kai Arūnas palietė jos petį ir paklausė, kas nutiko, pasakė tai, ko jis visiškai nesitikėjo išgirsti:

– Arai, aš kalta prieš tave, susitikinėju su kitu vyriškiu. Susitikinėju seniai, jau apie 10 metų. Aš jį labai myliu ir jis mane taip pat.

Mes kartu mokėmės institute, bet tada kažkodėl nesusiejome mūsų likimų. Aš jį sutikau visiškai atsitiktinai, susidūrėme stotelėje ir supratome, kad visus prabėgusius metus laukėme šio susitikimo. Man nusibodo apsimetinėti prieš tave ir apgaudinėti.

Atleisk man, aš išeinu pas jį… Žmonos veido išraiška buvo tokia, kokios Arūnas per visus jų šeimyninio gyvenimo metus nematė – tuo pat metu rimta, liūdna, kalta ir ryžtinga.

Jis suprato, kad tai ne kvailas pokštas, kad jo Neringa priėmė galutinį sprendimą, kuris jai buvo nelengvas.

Sutuoktinė susirinko savo daiktus, o jis stovėjo prie lango, žiūrėdamas į tolį, tačiau nieko nepastebėdamas vakarėjančioje gatvėje, bandydamas suvokti, ką padarė ne taip, kad žmona, dar vakar tokia rūpestinga ir įprastai besielgianti, šiandien griauna viską, kas juos siejo ilgus metus.

Per visus tuos metus pas juos nebuvo rimtų barnių, užaugo vaikai, auga anūkai, kaip jie dabar su jais bendraus – netilpo galvoje.

Neringa užsuko į virtuvę:

– Atleisk man ir ačiū už viską, kas pas mus su tavimi buvo. Nelaikyk pykčio man. Jei kažkuo galėsiu tau padėti, visada džiaugsiuosi tai darydama. Sudie! Žmona norėjo padėti ant stalo savo raktus nuo buto, tačiau Arūnas suspaudė jos ranką:

– Nepalik raktų, tau šios durys visada atviros…

Jie dar truputį pastovėjo, Neringa įsidėjo raktus į palto kišenę ir vėl atsiprašė:

– Man metas, atleisk…

Arūnas linktelėjo, palaukė, kol ji uždarys duris ir vėl priėjo prie lango. Pažvelgė įkandin nuo laiptinės nuvažiuojančios mašinos ir pagalvojo, kaip sunku bus pradėti rytdieną…