Mano suaugęs sūnus nenori su manimi bendrauti

Neteiskite manęs griežtai, galbūt aš bloga motina, jei išauklėjau sūnų, kuris nenori su manimi bendrauti. Bet visgi man norisi išgirsti gerą patarimą.

Man 61 metai, o vieninteliam mano sūnui 30. Aš ištekėjusi antrą kartą, t. y. mano vyras – mano sūnaus patėvis. Sūnus vedęs jau 7 metus, jo dukrai greitai metukai. Mes gyvename šalia, kaimyniniame name.

Bendravimas beveik nutrūko šiek tiek daugiau nei prieš metus.

Aš jaučiu, kad mano sūnus ant manęs dėl kažko įsižeidęs, bet dėl ko – nežinau ir visi mano bandymai tai išsiaiškinti (tame tarpe ir per marčią) nieko nedavė.

Mano sūnus augo labai ligotas berniukas, su juo buvo daug kitų problemų, tačiau mano santykiai su juo visada buvo artimi.

Aš jį auklėjau beveik viena, kadangi patėvis – žmogus minkštas ir geras, į auklėjimą praktiškai nesikišo, kartą išgirdęs: „Tu ne mano tėvas“.

Man teko būti ir motina, ir tėvu – o ką padarysi? Buvo ir nelabai gerų draugų, narkotikų pavojus.

Nesakau, kad aš ideali, bet stengiausi, kiek galėjau. Santykiai sugedo staiga, kai paprašiau padėti jo su kompiuteriu.

Reikia pasakyti, kad prašiau ne pirmą kartą ir jam atrodė, kad tai jau per dažnai. Jis nieko nepasakė, tiesiog pakilo ir išėjo kartu su žmona, nepasiėmęs mano iškeptų pyragėlių.

Nuo tada su manimi nebendrauja. Išvažiuoja į užsienį – man apie tai nepraneša.

Su anūke bendraujame tik per marčią, kuri į visus klausimus atsako: „Čia jau jūs su juo aiškinkitės pati“.

Bandau neįsižeisti, meldžiuosi, skambinu, rašau jam, tačiau atsakymo nėra. Ką daryti, nežinau.

Bandžiau tiesiog visai palikti sūnų ramybėje, tačiau tai sukėlė tik visišką susvetimėjimą. Kaip prisibelsti į jo širdį?

Pati aš buvau lyg ir gera dukra, rūpinausi savo mamyte iki pat jos mirties, labai ją mylėjau, sūnus man padėjo.

Būsiu labai dėkinga už patarimą.