Pamatę mano merginą, tėvai nustojo su manimi bendrauti

Savo gyvenimo meilę aš radau internete. Parašiau jai ir, mano nuostabai, ji man atsakė. Bendravome internetu beveik mėnesį, o paskui ėmiau prašyti jos susitikti. Kristina pastoviai išsisukinėjo, tačiau man tai nesukėlė įtarimų. Man rodėsi, kad kaip ir bet kuri mergina, ji bando mane suintriguoti ir tempia laiką. Mes plepėjome per Skype, ji siuntė man savo fotografijas ir viskas buvo puiku. Po kurio laiko aš išdrįsau ją pakviesti į pasimatymą dar kartą, tačiau šįkart perspėjau, kad atsisakymas nepriimamas. Kristina sutiko.

Sutartą dieną sutartu metu laukiau jos. Nekantravau susitikti su ja, todėl atvažiavau 40 minučių anksčiau.

Kristina pasirodė, tačiau ne viena. Jai eiti padėjo jauna mergina. Pasirodė, kad mano Kristina turi negalią. Buvau šokiruotas, tačiau supratau, kodėl ji man to nepasakė iškart. Jai buvo sunku judėti, todėl į pasimatymą ją atvedė sesuo, pažadėjusi grįžti po poros valandų. Man buvo nejauku, todėl apie tai nekalbėjau.

Ji pasirodė esanti nuostabi mergina, apie kurią galima tik svajoti. Tos valandos pralėkė taip greitai, kad nė mirktelėti nespėjau. Gėrėme kakavą ir pasakojome vienas kitam juokingas istorijas. Vakaro pabaigojepabučiavau ją. Kristina nusigando, juk ją pirmąkart bučiavo vaikinas. Paskui pasirodė sesuo, kuri nusivedė namo mano angelą.

Jau per sekančias išeigines parsivedžiau merginą namo, kad supažindinčiau su tėvais. Apie Kristinos negalią jiems pasakiau iškart, tačiau jie nesuprato viso problemos rimtumo. Pamačiusi ją, mama netikėtai nutaisė nemalonų veidą, o tėvas po poros žodžių atsistojo ir demonstratyviai išėjo iš užstalės. Man pasidarė gėda dėl jo prieš Kristiną, tačiau ji viską suprato ir žinojo, kas jos laukia. Mama iškentė visą vakarą, tačiau, kai aš palydėjau Kristiną, puolė man į kojas su ašaromis. Ji prašė manęs nesusidėti su ja ir susirasti sveiką merginą, su kuria man bus lengviau.

Tėvas išvis sausai pasakė, kad jei aš jos nemesiu, man teks išeiti iš namų.

Jo žodžiai giliai įskaudino mane. Tiesiog susirinkau daiktus ir išėjau. Mokslus teko mesti, kad įsidarbinčiau. Ilgą laiką gyvenau pas draugus, o paskui išsinuomojau butą ir persikėliau ten. Kristiną irgi parsivedžiau pas save. O praėjus pusmečiui mes susituokėme. Dabar auginame metukų sūnelį. Tėvas iki šiol nebando susisiekti su manimi, o mama kartais skambina ir klausia apie anūką. Aš ją suprantu ir dar nė karto nepasigailėjau dėl savo sprendimo. Mums nors kartais ir sunku, tačiau mes mylime ir palaikome vienas kitą.

O kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje?