Ką aš pasakyčiau tam, kuris išgyvena dvasinę tuštumą?

Neversk savęs būti laimingu, būdamas nelaimingas, nesimatuok begalinių patarimų „susiimk ir prisiversk kažką padaryti…“

Vakar manęs paklausė: ką aš pasakyčiau žmogui, išgyvenančiam dvasinę tuštumą? Aš atsakiau: toliau ją pilnai išgyventi. Kol nepajusi jėgų atsistoti ir žengti žingsnelį.

Neversk savęs būti laimingu, būdamas nelaimingas, nesimatuok begalinių patarimų „susiimk ir prisiversk kažką padaryti“, „kol tu verki, laimė praeina pro šalį“, „laikas ne svajoti, o veikti“ ir t.t.

Dar pavojingiau save lyginti su tais, kurie esą tvirtesni, stipresni, sėkmingesni. Kiekvienas turi savo gyvenimo greitį. Tačiau net būdamas dugne prisimink, kad viršuje šviečia saulė ir tikėk, kad būtinai ateis rytas, kai pabusi ir suprasi: pasidarė lengviau.