Gyveno karta pasaulyje žmogus. Ir turėjo jis 3 svajones: rasti gerą darbą, vesti gražią merginą ir…

Gyveno karta pasaulyje žmogus. Ir turėjo jis 3 svajones: rasti gerą darbą su dideliu atlyginimu, vesti gražią gerą merginą ir… tapti žymiu visame pasaulyje.

Egzistuoja legenda, pasak kurios, pas kiekvieną mūsų kartą gyvenime ateina Dievas. Tiesa, jis gali pasirodyti bet kokiu pavidalu – permirkusio kačiuko, senuko, elgetos – ir mūsų likimas susiklostys priklausomai nuo to, kaip mes pasielgsime tokio susitikimo minutę… O yra tokia pasakėčia:

Per gyvenimą jam nutiko daug istorijų, mes papasakosime 3 iš jų:

Šaltą žiemos rytą jaunuolis skubėjo į darbo pokalbį žymioje kompanijoje. Iki susitikimo liko 5 minutės, o jam reikėjo nubėgti kvartalą. Tiesiai prieš jį paslydo ir pargriuvo pagyvenęs žmogus.

Mūsų herojus pažvelgė į vyriškį, nusprendė, kad jis girtas ir, nedavęs rankos, nubėgo toliau. Laimei, į pokalbį jis spėjo laiku. Deja, į svajonių darbą jo nepriėmė.

Šiltą vasaros vakarą žmogus vaikštinėjo po miestą. Pastebėjęs grupę gatvės artistų, jis sustojo pasimėgauti reginiu. Žiūrovų buvo nedaug, tačiau pjesė buvo linksma ir įtraukianti.

Pasibaigus vaidinimui, pasigirdo aplodismentai ir žmonės ėmė skirstytis. Mūsų žmogus irgi buvo betraukiąs atgal, tačiau kažkas nedrąsiai palietė jo petį. Tai buvo pagrindinė pjesės herojė, senutė klounė.

Ji pradėjo klausinėti, ar jam patiko spektaklis, ar jis patenkintas aktoriais. Tačiau žmogus nepanoro kalbėtis, pasibjaurėjęs nusisuko ir nuėjo namo.

Vieną lietingą rudens vakarą žmogus skubėjo namo iš draugo gimtadienio. Diena buvo sunki ir jis svajojo greičiau išsimaudyti vonioje ir atsidurti šiltoje minkštoje lovoje. Staiga jis išgirdo kažką prislopintai raudant.

Tai verkė moteris. Ji sėdėjo ant suoliuko šalia mūsų herojaus namo. Ji buvo viena, be skėčio, ir tik lengvos striukelės gobtuvas gelbėjo ją nuo šalto lietaus. Pastebėjusi mūsų herojų, ji kreipėsi į jį pagalbos.

Jos šeimoje kažkas nutiko ir jai labai norėjosi su kažkuo pasikalbėti iš širdies. Žmogus susimąstė, prieš jo akis iškilo vonia ir lova, jis sumurmėjo, kad siaubingai užsiėmęs, ir nuskubėjo į laiptinę.

Žmogus nugyveno nelaimingą gyvenimą. Ir mirė.

Patekęs į dausas, žmogus sutiko savo angelą sargą.

– Tu žinai, aš nugyvenau visiškai nelaimingą ir niekam tikusį gyvenimą. Turėjau 3 svajones, tačiau
nė viena neišsipildė. Kaip gaila…

– Hm…mano drauge, aš padariau viską, kad tavo svajonės išsipildytų, tačiau tam reikėjo tik kartą ištiesti ranką, atmerkti akis ir sušildyti širdį.

– Apie ką tu?

– Pameni žmogų, pargriuvusį ant slidaus žiemos kelio? Aš tuoj parodysiu tau šitą vaizdą… Tas žmogus buvo firmos, į kurią tu norėjai patekti, generalinis direktorius. Tavęs laukė svaiginanti karjera. Viskas, ko reikėjo – ištiesti ranką.

Pameni seną klounę, kuri po gatvės vaidinimo priėjo prie tavęs su klausimais? Tai buvo jauna graži aktorė, kuri pamilo tave iš pirmo žvilgsnio. Jūsų laukė laiminga ateitis, vaikai, negęstanti meilė. Viskas, ko reikėjo – atmerkti akis.

Prisimeni verkiančią moterį prie tavo laiptinės? Buvo lietingas vakaras, ji kiaurai permirko nuo lietaus ir ašarų… Tai buvo žymi rašytoja. Ji išgyveno šeimyninę krizę ir jai labai reikėjo dvasinio palaikymo. Jei tu jai būtum padėjęs sušilti savo bute, išklausęs ir paguodęs, ji būtų parašiusi knygą, kurioje būtų

papasakojusi apie šį atsitikimą. Knyga būtų išgarsėjusi visame pasaulyje ir kartu su ja tu, kadangi pirmame puslapyje autorė būtų nurodžiusi, kas tapo šio kūrinio mūza. Viskas, ko reikėjo – tik nedidelės tavo širdies kibirkšties. Tu buvai nedėmesingas, mano drauge.

Žmogus atsiduso ir nukeliavo mėnulio taku į žvaigždžių tolį…

Moralas: įsiklausyk į pasaulį, jis siūlo galimybes. O pagalbos reikia ne tik mokėti prašyti, bet ir oriai priimti.