Amžius jau nebeleido susilaukti savų vaikų, bet mūsų šeimoje atsirado dukrelė Alisa

Su vyru vaikus seniai užauginome, kiekvienas užsiėmė savo gyvenimu. Tačiau baigti tėviško vaidmens nesinorėjo, todėl susimąstėme apie įvaikinimą. Amžius jau nebeleido susilaukti savų vaikų, būtų sunkaus nėštumo rizika.

Aš turiu du sūnus, visą gyvenimą užsiėmiau jų auklėjimu. Dabar panorau pasirūpinti dukra, nors ir įvaikinta. Mano vaikinai neprieštaravo tokiam sprendimui. Visą laisvą laiką mes skyrėme dokumentams ir būsimos dukrelės paieškoms.

Kartą vakare iš vaikų namų paskambino įstaigos direktorė ir papasakojo, kad pas juos pateko trimetė mergaitė. Iš pradžių planavome imti vyresnį vaiką, todėl mus aplankė abejonės. Direktorė mus nuramino ir patikino, kad su mažąja mergaite viskas gerai, kas liečia sveikatą. Paprašė bent susipažinti su ja.

Mes sutikome pamatyti mergaitę. Alisa pasirodė tokia graži. Padarė smalsios ir labai judrios įspūdį. Ji buvo švelni, ramiai ėjo į kontaktą, net nerodė kaprizų.

Problema buvo faktas, kad mergaitės neatsisakė biologinė motina, teisės irgi nebuvo atimtos.

Išeina taip, kad mums nusimato tik globa. Nelabai norėjosi, bet mes sutikome, mergaitė pakerėjo mūsų širdis.

Mažoji princesė persikėlė į mūsų butą, jai buvo skirtas atskiras kambarys. Nupirkome jai daug gražių žaislų ir drabužių. Sūnūs irgi labai pamilo mergaitę.

Mažylė greitai įsiliejo į šeimą, išėjo į vaikų darželį jau po mėnesio, specialistai pritarė šiam žingsniui. Kaip mes džiaugėmės už ją. Mergaitė jau laikė mus pilnaverčiais tėvais, beveik neprisiminė mamos.

Tiesa, vėliau viskas pasirodė ne taip paprasta. Tikra motina pareiškė norą susigrąžinti savo mergaitę. Moteriai atsirado poreikis pakeisti savo gyvenimą, ji vėl pastojo ir nusprendė susigrąžinti Alisą.

Buvo keista tai išgirsti, per visą laiką, kol mergaitė buvo pas mus, moteris nė karto nepasidomėjo savo vaiku. Net neskambino.

Nenuleidau rankų, kreipiausi į advokatą, nepaisant pergyvenimų. Teisiausi, bet nesėkmingai. Sprendimas buvo priimtas biologinės motinos, o ne globėjų naudai, todėl mes privalome atiduoti Alisą į jos rankas. Prieš tai buvo patikrintos motinos būsto sąlygos ir pajamos. Pasirodė visiška tvarka.

Galiausiai mergaitę paėmė. Liūdėjo kiekvienas šeimos narys, net katinas. Asmeniškai aš išvis praradau bet kokį gyvenimo skonį, rytais nesinorėjo keltis, valgyti irgi. Su laiku apatija ėmė praeiti.

Kartą paskambino iš vaikų namų ir pasakė, kad Alisa vėl pas juos. Buvau visiškai sutrikusi. Atsirado daugybė abejonių, man visiškai nesinorėjo patirti pastovių stresų su mergaitės grąžinimu ir atėmimu. Ji tapo man tikra dukra.

Viską galima buvo nuspėti. Alisos motinos vaikinas paliko ją po vaiko gimimo. Nusivylusi ji ėmė išsilieti ant mažylės, smarkiai ją mušė ir išsiuntė į gatvę prašinėti išmaldos. Nelaiminga motina kartą paliko mergaitę vieną su kūdikiu. Maisto vaikai neturėjo. Butas užrakintas. Neabejingi kaimynai paskambino tarnyboms ir motinai atėmė teises.

Tiesą sakant, aš šoke nuo tokio elgesio. Kaip galima savo vaikams sukelti tiek kančių? Teismas uždraudė mums lankyti mergaitę.

Paaiškino tai tuo, kad ši situacija gali vaiką traumuoti. Štai ir jums ir traumos, dabar jai reikia ir psichologo pagalbos.

Jaunai motinai išvis atėmė teises į vaikus. Jos sūnų mes pasiėmėme kartu su Alisa. Dabar auginame broliuką ir sesutę.

Akys bijo, o rankos daro. Mes su vyru įsitikinę, kad viską pajėgsime. Daugiau niekam neatiduosiu mylimų vaikų!