Anksčiau svajojau, kad mano sūnui būtų mylimi seneliai. O dabar džiaugiuosi, jei jie randa laiko tiesiog paskambinti

— Vėl neatvyksite? — paklausiau aš, jausdama, kaip dreba telefonas mano rankoje.
— Dukrele, šiandien turime daugybę reikalų… reikia nuvažiuoti į plovyklą, pakeisti filtrus, — atsakė mama, o fone jau girdėjau tėvo balsą, kuris knaisiojosi po įrankių dėžę.

Nuleidau akis į sūnų, kuris žaidė su kubeliais ant kilimo. Jam buvo tik dveji metukai ir jis nesuprato, kodėl močiutė ir senelis visada «užimti». O aš supratau — jie tiesiog rinkosi rūpintis daiktais, o ne žmonėmis.

Kai gimė vaikas, įsivaizdavau visai kitokį gyvenimą. Kaip tėvai atvyksta į svečius, kaip senelis moko anūką važiuoti dviračiu, o mama kepa blynus virtuvėje. Tačiau su kiekvienu mėnesiu vis aiškėjo: jie visada ras priežastį nevykti. Mašina, remontas, nuovargis — bet kas, išskyrus «mes pasiilgome».

Vakare pasakiau vyrui:
— Jie vėl neatvažiuos. Pasakė, kad «užimti reikalais».
Jis gūžtelėjo pečiais:
— Gal jie tiesiog nemoka būti su mažu vaiku.
— Kas čia turi ką bendro su vaiku? — įsikarščiavau. — Jie tiesiog nenori būti šalia.

Kitą dieną vėl paskambinau.
— Gal užsuktumėte sekmadienį? Sūnus jūsų laukia.
— Oi, mes kaip tik planavome važiuoti į parduotuves, pažiūrėti naujų kilimėlių mašinai. Juk žinai, kad ja rūpinamės.
— O mus — ne? — išsprūdo iš lūpų.
— Kodėl tu taip, — pasipiktino mama. — Mes jus mylime, tiesiog nenorime primesti.

Padėjau ragelį ir ilgai sėdėjau tyloje. Galvoje sukosi viena mintis: «Galbūt čia aš darau ką nors ne taip?»
Tačiau atmintis iškart parodė vaizdą iš vaikystės — tėvas nuolat knaisiojo garaže, mama sėdėjo prieš televizorių, o aš žaisdavau kieme. Galbūt jų meilės būdas visada buvo toks — tylus, atsiribojęs, per darbus, o ne per žodžius.

Kartą neištvėriau. Paėmiau sūnų už rankos ir tiesiog ėjau pas juos pėsčiomis. Kai jie atidarė duris, ant veidų buvo daugiau nuostabos nei džiaugsmo.
— Mes tiesiog vaikščiojome netoliese, — pamelavau aš. — Nusprendėme užsukti.

Tėvas stovėjo prie slenksčio, valėsi rankas nuo tepalo, mama skubėdavo virtuvėje. Pasiūliau pasivaikščioti kartu — jie atsisakė.
— Turime reikalų, vėliau. Jei nori, užeik, pyragas tik iš orkaitės.

Sėdome prie stalo. Mama tylėjo, pjaustė pyragą, o aš staiga iškvėpiau:
— Kodėl jūs visada randate priežastį neatvykti?
Ji ilgai nepakėlė akių, o paskui tyliai pasakė:
— Mes tiesiog nežinome, kaip tai daryti. Su tavimi buvo tas pats… mums paprasčiau taisyti nei jausti. Mašina suprantamesnė. Jei sugenda — galima pataisyti. O su žmonėmis… baisu.

Sūnus pasiėmė gabalėlį pyrago ir nusišypsojo. Mama atsakė šypsena, nedrąsiai, bet nuoširdžiai.

Po poros savaičių ji pati paskambino:
— Galbūt užsuktumėte pas mus? Radome kai ką įdomaus mažyliui.

Kai atvykome, tėvas išėjo pasitikti, pirmą kartą pats paėmė anūką į rankas ir parodė jam savo «šventąjį garažą». Jie stovėjo šalia, ir aš staiga supratau — galbūt tai ir yra jų meilė. Ne tokia, kokios tikėjausi. Bet tikra.

Kartais man vis dar skaudu dėl to, ko nebuvo. Dėl neįvykusių pokalbių, dėl neišsakytų «myliu». Tačiau galbūt ne visi moka mylėti žodžiais ir apkabinimais.
Kai kurie tiesiog taiso, perka, tyli — ir tai yra jų būdas būti šalia.

O aš vis dar mąstau: ar verta priversti žmones būti arčiau, jei jie sugeba tik iš tolo? Ar meilė — tai sugebėjimas priimti net tokią tylą?