– Anūką reikia džiuginti savo sąskaita! – išsakiau uošvei viską, ką manau apie jos „dosnumą“

Liepos, mano žmonos, santykiai su motina įtempti nuo vaikystės. Kas jau ten nutiko, aš tiksliai nežinau.

Žmona trumpai užsiminė, kad jos neva viena kitos nesupranta. Kad motina pamišusi dėl švaros ir tvarkymosi, o žmona – pati paprasčiausia moteris.

Iš tų, kurios po darbo renkasi ant sofos pažiūrėti serialą, o ne straksėti po virtuvę su šluoste rankose. Asmeniškai aš neturiu nieko prieš.

Mano mamulė irgi visą vaikystę pristodavo prie manęs su tuo tvarkymusi. Lyg dėl to, kad nešvariam puodeliui kiek ilgiau pastovėjus kambaryje ant stalo, nutiks kažkas baisaus.

Mokslininkai išvis neseniai padarė išvadą, kad per didelė švara ir higiena kenkia žmogaus organizmui. Žudo naudingas bakterijas ir silpnina mūsų imunitetą.

Taigi, dėl to mes su sutuoktine sutapome tūkstančiu procentų. Teresė Serbentienė, mano brangi uošvienėlė, anksčiau mūsų savo vizitais nelepino.

Ne, mes, žinoma, su ja pažįstami, viskas teisingai. Tačiau žmona nuo savo tėvų laikėsi nuošaliai. Net kai gimė mūsų Pijukas, uošvė sėdėjo ramiai ir ypatingai nešokinėjo.

Skambino per šventes, domėjosi, kaip auga anūkas. Liepa tokiu savo motinos abejingumu nesistebėjo.

Neva nuo pat pradžių ji daugiau dėmesio skyrė broliui, tai ir dabar straksi prieš marčią, bandydama jai įsiteikti.

O paskui Liepos brolis Margiris išvyko į kitą šalies galą pas žmonos tėvus. Uošvė liko viena ir tuoj pat prisiminė, kad dar turi dukrą, o dukra – vyrą ir sūnų. Tai yra anūką, kuriam gali išlieti savo meilę.

Pradėjo uošvė skambinėti mano Liepai. Esą, dukrele, aš taip ilgiuosi anūko, kad nebeturiu jėgų. Nemiegu, nevalgau, o svajoju vaikštinėti su jūsų berniuku, žaisti ir daryti visa kita, ką daro močiutės su anūkais.

Sutuoktinė pas mane. Neva, taip ir taip, mylinti močiutė reikalauja pristatyti jai įpėdinį. Ką gi, pasakiau, geras darbas, visgi ne svetimas žmogus. Tegu bendrauja.

Ir štai atvažiavo močiutė, atskrido meilės sparnais. Ir išėjo su mūsų Pijuku pasivaikščioti. O ten jos širdis atsivėrė pilnai.

Pripirko močiutė anūkui žaislų, ir kuo brangesnių. Prekybos centre garvežiuką ir konstruktorių, parduotuvėje už namo kampo mašinėlę su valdymo pultu.

Prasiėjo ir per mūsų berniuko garderobą. Atnaujino jo striukę, kedukus naujus prigriebė, kaip tik buvo akcija avalynei.

Paskui laimingi močiutė ir anūkas nuėjo pietauti. Uošvė sau užsisakė picą, nealkoholinį kokteilį ir desertui torto gabalą beveik už 10 eurų.

Mūsų Pijukas pavalgė kukliau. Apsiribojo bulvytėmis fri, mėsainiu ir pienišku kokteiliu. Stebuklinga močiutės ir anūko susitikimo diena baigėsi vizitu į pramogų parką.

Ten mūsų saldžioji porelė pasivažinėjo mašinėle, paplaukiojo valtele ir pasisupo poroje karuselių. O dar valgė cukraus vatą ir net nusifotografavo foto būdelėje prisiminimui.

Žodžiu, diena buvo puiki. Iš kur aš tai žinau? Labai paprastai. Mylima uošvienėlė 99 malonumų apmokėjimui paėmė mano kreditinę, kuria įprastame gyvenime naudojosi mano žmona!

Uošvė leido mano pinigus, o aš gaudavau į telefoną pranešimus apie operacijas ir nurašymus parduotuvėlėse ir kavinukėse. Vienas – dovanos neįkainojamam anūkui.

Du – ir aš apmokėjau restoraną. Trys – štai jis, pramogų parkas už nugaros. Ne, man ne tai, kad būtų gaila pinigų.

Visgi vaikas mano ir jam aš gyvenime nieko negailėsiu. Bet supraskite mane teisingai. Močiutė pati pareiškė norą pagaliau pasimatyti su anūku, praleisti su juo laiką. Jei taip, tai ir lepinti anūką ji turi savo sąskaita.

O dabar gavosi taip, kad ji atvėrė širdies platybes mano pastangų kaina, mano atlyginimo, darbo ir viso kito.

Aš žmonos klausiu, kam tu motinai davei kreditinę, kurią skyriau tau. Ta nudelbė akis. Neva ji neturėjo pinigų, tačiau labai norėjo pradžiuginti mūsų berniuką.

Sakau, o aš čia prie ko, niekaip nesuprantu. Tegu pasiima savo kortelę su sąskaita ir moka iš jos kiek nori. Liepa šaukti.

Mano motina gal ir ne pats geriausias žmogus, bet ją irgi galima suprasti, ji pensijoje, jai sunku.

– Tada kam akis dumti? Sėdėtų namie su anūku, skaitytų jam knygas ir neišsidirbinėtų,- atsakiau aš.

Sutuoktinė vėl pasišiaušė. Tu nesupranti, susitikimai su vaiku turi praeiti originaliai, kad liktų tik ryškūs įspūdžiai.

Nežinau, atsakiau, aš vaikystėje su savo močiute po prekybos centrus neslampinėjau, o vis tiek ją šiltai prisimenu.

Žodžiu, supyko ant manęs ir žmona, ir uošvė, kuriai ta pasiskundė. Neva aš ir šykštuolis, ir nuoboda, ir išvis baisus žmogus.

O aš jau pradėjau abejoti, ar aš tą moterį paėmiau į žmonas. Kad tik mano normali Liepa su amžiumi nepavirstų motinos kopija. Vėliavėlė nors ir pirma, bet labai didelė.