Anyta perdovanoja mano dovanas, kadangi mane laiko pašaline

Kai ištekėjau, buvau įsitikinusi, kad anytoje radau antrąją mamą. Algina Mikulėnienė buvo man gera, niekada negirdėjau iš jos priekabių ir įžeidimų. Net kai bardavomės su vyru, moteris palaikydavo mano pusę ir neleisdavo manęs skaudinti.

Beje, su tikrąja mama mes beveik nebendraujame. Vietoje šeimos ji pasirinko alkoholį. Turbūt todėl aš taip prisirišau prie Alginos.
Visada stengiausi dėl padaryti kažką ypatingo, kad parodyčiau, kaip ją vertinu.

Padėdavau namuose, rūpinausi anyta, kai jis sunkiai sirgo. Net po ligonines kartu vaikščiojome, kad jai vienai nebūtų liūdna.

Ir žinoma, stengiausi išreikšti savo meilę ne tik rūpesčiu, bet ir dovanomis. Pirmajam anytos gimtadieniui po mūsų vestuvių nupirkau gražų kašmyro šaliką.

Jis buvo minkštas ir šiltas, švelniai rausvos spalvos. Ponia Algina labai apsidžiaugė dovana, ilgai sukiojosi prieš veidrodį ir dėkojo taip, kad man net pasidarė nepatogu.

Įsivaizduokite mano nuostabą, kai po kelių mėnesių pamačiau jos draugę Adolfiną, dėvinčią šį šaliką. Sutikau moterį laiptinėje, kai ji ėjo iš anytos.

Man buvo apmaudu. Tačiau pagalvojau, kad šalikas išties galėjo nepatikti Alginai, o ji tiesiog nenorėjo manęs įžeisti. Na, pasitaiko. Neėmiau aiškintis santykių ir paprasčiausiai tai pamiršau. Galų gale, kas iš mūsų neperdovanojo dovanų?

Per Kalėdas nupirkau anytai žymios firmos brangių kremų rinkinį. Sau tokių leisti negalėjau, tačiau poniai Mikulėnienei nusprendžiau netaupyti.

O per Naujuosius pas mus atėjo vyro sesuo Evelina. Tarp mūsų susiklostė šilti, draugiški santykiai. Šįkart mes įsiplepėjome apie odos priežiūrą, kosmetologus, dermatologus ir t.t.

– Man mama dovanojo kremų rinkinį. Štai, pažvelk,- Evelina parodė pažįstamą kremo pakuotę. – Toks puikus, oda tiesiog švyti.
„Na nejaugi vėl nepatiko dovana?“ – pagalvojau aš.

Dar ilgai pergyvenau dėl šios situacijos, o paskui nutiko tai, kas galutinai išvedė mane iš pusiausvyros.

Rugpjūtį mes šventėme vestuvių metines siaurame šeimos rate. Išsinuomojome nedidelę, bet gerą kavinę, pakvietėme artimiausius giminaičius ir draugus. Dovanų mes nesitikėjome, tačiau kiekvienas kažką atnešė. Algina Mikulėnienė taip pat.

Anyta pradėjo sveikinimą ilgu, bet labai jautriu tostu, net ašaros susikaupė. O paskui ištiesė man raudoną aksominę dėžutę. Aš tuoj pat ją atidariau ir negalėjau sulaikyti emocijų:

– Tai juk grandinėlė, kurią dovanojau jums per kovo 8!

– Ne ne, ką tu! Tai visai kita,- Algina sutriko, tačiau aš tiksliai žinojau, kad tai būtent ta grandinėlė. – Tiesiog taip pat supakuota, štai tau ir pasirodė.

Linktelėjau ir nusišypsojau, kad konfliktas neįsipliekstų. Kai svečiai išsiskirstė, aš tiesiai paklausiau vyro, kodėl anyta perdovanoja būtent mano dovanas? Juk jo dovanas ji saugo vos ne seife!

– Nekreipk dėmesio, mama turi savų keistumų,- numojo ranka sutuoktinis.

– Kokių dar keistumų? Nagi sakyk! – reikalavau aš.

– Na… Ji labai bijo užkalbėjimų ir visokių prakeikimų, todėl namuose nelaiko pašalinių žmonių dovanų. Sako, gadina energetinį lauką.

Aš visai apstulbau. Kažkaip nelabai malonu, kai tave kaltina prakeiksmais. Kai aš dovanojau iš visos širdies! Ėmiau tardyti vyrą, kaip išvis kilo tokios mintys. Gal aš suteikiau dingstį?

Pasirodė, jaunystėje Algina Mikulėnienė domėjosi ezoterika ir net uždarbiavo iš to. Užkalbėdavo, priviliodavo mylimąjį ir pan.

O dabar bijo, kad jai tai sugrįš. Galvoja, kad paprasčiausias karmos grįžimo būdas – dovanos. O aš, pasirodo, jai svetimas žmogus ir nežinia, kas mano galvoje!

Daugiau dovanų anytai nedovanojau, o ir bendrauti ėmėme rečiau. Tai neteisinga. Aš ja laikiau mama, o ji mane – pašaliniu žmogumi.