Būdami vienodose aplinkybėse, žmonės visgi gyvena skirtinguose pasauliuose…

Vieni gyvena lengvai.

Likimo lepūnėliai, fortūnos numylėtiniai. Teises keičia, vaikus gimdo, diplomus gauna, mokosi, važiuoja ilsėtis prie jūros, gydo katiną, pasidaro madingą kirpimą ir su kažkuo draugauja ar pykstasi. Ir visa tai taip lengva.

O kiti – jiems sunku, sudėtingai gyvenasi.

Jie vis dejuoja ir skundžiasi. Jiems viskam reikia didžiulių pastangų. Teises reikia keisti, prakeiktos eilės ir mokesčiai. Prie jūros reikia važiuoti – viskas taip brangu, ir prie jūros nešvaru, ir jūra šalta.

Nėštumas virsta kažkokia užsitęsusia liga, beveik neįgalumu, vaikas – problemų ir nerimo šaltiniu. Apsikirpti – visa istorija, o dar kirpėjos tokios nemandagios. Mokslas – kankynė ir pragaras.

Tai štai. Įvykiai visi tie patys. Ir pas vienus, ir pas kitus. Visiškai jokio skirtumo. Tai geri įvykiai, tai blogi. Tačiau vieni iš įvykio padaro sunkumus ir kryžių. Kiti – pergyvena, žinoma. Ir gyvena toliau. Lengvai. Arba atrodo, kad lengvai.

Vieni kvėpuoja, kiti – giliai atsidūsta. Ir ėjimas į parduotuvę cukraus virsta kančių keliais… Ir žmonės su sunkiu gyvenimu žiūri į likimo lepūnėlius. Nepastebėdami akivaizdaus – įvykiai maždaug vienodi. Gyvenimas panašus. Tai šilta, tai šalta, tai šviesu, tai tamsu, tai kartu, tai saldu…

Visi kartais serga, nusimena, turi piniginių problemų, keičia dokumentus, netenka artimųjų – toks gyvenimas. Nieko nepadarysi.

Reikia gyventi lengviau, lengviau kvėpuoti, lanksčiau judėti; tik tai mes ir galime pasirinkti.

Gyventi ir kvėpuoti. Arba išgyventi ir atsidusti. Vienose ir tose pačiose aplinkybėse…