Apleistoje stotyje kasnakt kažkas uždega ugnį: vietiniai nusprendė išsiaiškinti, kas ten slapstosi

Sena geležinkelio stotis jau seniai stovėjo tuščia. Traukiniai čia nesustodavo jau daugiau nei dešimtmetį, o bėgiai buvo apaugę žolėmis. Dieną ši vieta atrodė tiesiog apleista, bet naktį ji atgydavo. Per pagrindinio pastato langus blyksėdavo blanki šviesa, o netoli platformos kažkas uždegdavo laužą. Tai kartojosi iš dienos į dieną, ir netrukus kaimo gyventojai pradėjo spėlioti, kas galėtų ten gyventi. Vieni šnekėjo apie benamius, kiti – apie pabėgėlius, tačiau niekas nedrįso prieiti ir patikrinti.

Kartą keletas vyrų nusprendė išsiaiškinti tiesą. Pasiėmę žibintuvėlius ir šiltas striukes, jie laukė nakties ir išžygiavo į stotį. Priartėję, jie išvydo siluetą, sėdintį prie laužo. Tai buvo vyras su nudėvėtais drabužiais, žilais plaukais ir giliomis raukšlėmis veide. Jis neišsigando, nebėgo slėptis – tik pakėlė akis ir tyliai paklausė: „Atėjote sužinoti, ką aš čia darau?“

Jo vardas buvo Marcelis. Jis papasakojo, kad kažkada čia dirbo – buvo stoties viršininkas. Ši stotis buvo jo namai, jo gyvenimas. Tą dieną, kai paskelbė apie maršruto uždarymą, jis prarado ne tik darbą, bet ir vietą, kurią mylėjo. Jis išėjo, tačiau po metų grįžo – negalėjo palikti stoties vienos. „Ji manęs laukia, – pasakė jis, – o aš negaliu jos išduoti.“

Vietiniai klausėsi jo tylėdami. Marseilio istorija juos sujaudino. Jis neprašė pagalbos, nesiskundė. Tiesiog gyveno taip, kaip laikė teisinga, likdamas ištikimas praeičiai.

Žiemos šiame krašte buvo atšiaurios. Žmonės bijojo, kad Marcelis neištvers šalčių. Jie pradėjo atnešti jam ne tik maisto, bet ir malkų, palikdami jas platformos pakraštyje. Jis neatsisakydavo, bet dėkodavo tik linktelėjimu. Tačiau vienąkart, kai kaimą užklupo stipri pūga, ugnis stotyje nebuvo uždegta. Dvi dienas iš eilės vietiniai nematė įprasto laužo, ir juos užvaldė nerimas. Keletas žmonių išėjo į stotį.

Jie rado Marcelį mažame pastato kambaryje. Jis gulėjo ant senos suoliuko, prisidengęs plonu apklotu. Laužas metaliniame statinė bebuvo užgesęs. Jis buvo gyvas, bet vos galėjo kalbėti. Jo rankos drebėjo nuo šalčio, o kvėpavimas buvo silpnas. Vyrai atsargiai pakėlė jį ir nunešė į kaimą.

Keletą dienų jis atsigaudinėjo. Kaimo moterys juo rūpinosi, maitino karšta sriuba. Kai jis galėjo kalbėti, paprašė tik vieno: „Prašau, sugrąžinkite mane į stotį.“ Niekas neišdrįso ginčytis. Kai jis pakankamai sustiprėjo, jį palydėjo atgal. Bet dabar viskas pasikeitė – žmonės neleido jam likti vienam. Kiekvieną dieną kas nors ateidavo patikrinti, kaip jis.

Pavasaris atnešė šiltesnius vėjus. Marcelis atrodė energingesnis, bet jo akyse vis dar slypėjo nuovargis. Jis vis rečiau eidavo prie laužo, vis daugiau laiko praleisdavo prie lango, žiūrėdamas į bėgius, kurie niekur nevedė. Vieną rytą laužas vėl nebuvo uždegtas. Vietiniai ėjo į stotį ir rado jį ten, kur jis sėdėdavo kiekvieną naktį – prie lango, su švelnia šypsena veide. Jis išėjo tyliai, savo mylimoje vietoje, kurios niekada negalėjo pamiršti.

Nuo to laiko ugnis stotyje degė kiekvieną naktį. Dabar tai darė vietiniai gyventojai, kad Marseilio atminimas neišnyktų. Jiems jis jau nebebuvo tiesiog senukas, gyvenantis apleistame pastate. Jis tapo ištikimybės ir meilės vietai simboliu, kuri kai kam buvo visas gyvenimas.