Aš atėmiau vedusį vyrą iš jo žmonos ir trijų vaikų. Po metų, netrukus gimdydama ir laiminga, radau raštelį prie durų. Perskaičiau — ir mano viduje viskas sušalo…

Su juo susipažinau darbe. Jis buvo vyresnis, pasitikintis savimi, sėkmingas. Nešiojo vestuvinį žiedą, bet sakė, kad santuoka jau seniai mirusi, kad jie su žmona gyvena kartu tik dėl vaikų. Aš patikėjau. Arba norėjau patikėti.

Pradėjome susitikinėti slapta. Jis sakė, kad netrukus išsiskirs, kad tiesiog reikia palaukti tinkamo momento. Aš laukiau. Mėnesiais. O paskui pavargau laukti ir pastcripse haliuciną: arba jis palieka šeimą, arba lieka su žmona.

Jis pasirinko mane. Arba taip maniau.

Kai jo žmona sužinojo, ji man skambino. Verkė į telefoną, maldavo palikti jį ramybėje, kalbėjo apie vaikus, penkiolika santuokos metų. O aš buvau šalta, griežta.

— Baikite verkšlenti, — pasakiau jai. — Jis padarė savo pasirinkimą. Jis su manimi. Jei būtumėt gera žmona, jis nebūtų palikęs.

Aš padėjau ragelį ir jaučiau pergalę. Naivi, kvaila mergina, kuri manė, kad meilė pateisina viską.

Mes persikraustėme kartu. Jis atsikraustė pas mane su savo daiktais, palikdamas už nugaros namus, žmoną, tris vaikus. Aš buvau laiminga. Galvojau, kad pagaliau radau savo šeimą, savo meilę.

Po pusmečio pastojau. Jis sakė, kad džiaugiasi. Pradėjome įrengti vaikų kambarį, rinktis vardus, planuoti ateitį. Viskas atrodė tobula.

Praėjo metai nuo tos dienos, kai jis paliko žmoną. Buvau septintame nėštumo mėnesyje, laiminga ir tikra, kad gyvenimas susiklostė būtent taip, kaip norėjau.

Tą dieną grįžau nuo gydytojo su naujais ultragarso rezultatais. Norėjau jam parodyti kūdikio nuotrauką. Priėjau prie buto durų ir pamačiau raštelį, priklijuotą lipnia juosta ant durų.

Man pradėjo drebėti rankos, kai jį atplėšiau. Kažkas viduje jau žinojo, kad tuoj atsitiks kažkas baisaus.

Aplankstau lapą ir perskaičiau:

“Išeinu. Sutikau kitą. Ji jaunesnė, geriau mane supranta, neslegia šeimos įsipareigojimais. Su ja lengva, kaip kadaise buvo su tavimi. Atsiprašau. P.S. Kūdikis — tavo problema. Alimentus mokėsiu teisme, jei reikalausi.”

Perskaičiau šias eiles tris kartus, netikėdama. Tai pokštas. Tai neįmanoma. Ne po visko, ką praėjome.

Paskambinau jam — numeris nepasiekiamas. Parašiau — užblokuotas visur. Socialiniai tinklai, žinutės, e. paštas. Jis dingo iš mano gyvenimo taip staiga, kaip kadaise dingo iš savo šeimos gyvenimo.

Aš atsisėdau ant grindų prieškambaryje, prispaudus prie pilvo raštelį, ir negalėjau kvėpuoti. Tai buvo tarsi smūgis į krūtinę. Ar aš sugrioviau svetimą šeimą dėl šito? Atėmiau iš trijų vaikų tėvą dėl vyro, kuris mane metė nėščią po metų?

Po kelių dienų sužinojau detales. Bendra pažįstama papasakojo, kad jis jau du mėnesius susitikinėja su mergina iš savo naujojo biuro. Jai dvidešimt ketveri, ji laisva, be įsipareigojimų. Lygiai tokia pati buvau aš, kai pradėjom.

Supratau — jis negali būti ištikimas niekam. Nei žmonai, kurios atsisakė. Nei man. Jis tiesiog suranda naują, patogesnę santykių versiją, o kai atsiranda įsipareigojimai, problemos, atsakomybė — pereina prie kitos.

Aš nebuvau ypatinga. Aš buvau tik eilinė.

Pagimdžiau sūnų viena. Gimdydama šalia manęs buvo slaugytoja, o turėjo būti jis. Žiūrėjau į mažą kūdikio veidą ir verkiau — ne iš motinystės laimės, o iš gėdos ir nevilties.

Jis moka alimentus — minimalius, per teismą. Nė karto nematė sūnaus, nepaklausė, kaip mes. Gyvena su naująja mergina, sprendžiant iš socialinių tinklų, laimingas.

O aš likau viena. Su vaiku, kaltės jausmu, suvokimu, kad sugrioviau svetimą šeimą dėl meilės iliuzijos.

Praėjo treji metai. Atsitiktinai sutikau jo buvusią žmoną parduotuvėje. Ji pažvelgė į mane, į mano sūnų vežimėlyje, ir jos akyse nebuvo neapykantos. Tik pavargęs liūdesys.

— Dabar tu žinai, koks tai jausmas, — tyliai tarė ji. — Būti paliktai žmogaus, kuriuo tikėjai. Skirtumas tas, kad aš netekau penkiolikos metų ir vaikų tėvo. O tu — tik vienerių metų ir savo iliuzijų.

Ji išėjo, o aš stovėjau ir negalėjau pajudėti iš vietos. Ji buvo teisi. Aš sugrioviau jos gyvenimą, o jis sugriovė mano. Ir dabar abi mes mokame už šio žmogaus pasirinkimą.

Aš neieškau pateisinimų. Padariau viską sąmoningai. Maniau, kad meilė man leidžia kištis į svetimą santuoką, griauti svetimą šeimą. Gavau pamoką, kurios niekada nepamiršiu: žmogus, sugebantis išduoti vieną šeimą, išduos ir antrą. Ir trečią. Ir bet kurią kitą sekantčią.

Sūnus auga be tėvo. Kartais klausia, kur tėtis. Nežinau, ką jam atsakyti. Kaip paaiškinti, kad jo tėvas — žmogus, kuris moka tik išeiti?

Dabar suprantu tą moterį, kuriai kartą pasakiau “baikite verkšlenti”. Suprantu jos skausmą, neviltį, bandymus išgelbėti šeimą. Ir gyvenu su šia našta kiekvieną dieną.

Ar jūs tikite, kad žmogus, palikęs šeimą dėl meilės, gali būti ištikimas naujuose santykiuose? Ar tas, kuris kartą išdavė, išduos vėl?