Aš įsivaikinau kūdikį, paliktą gimdykloje, ir užauginau kaip savo. Kai jo biologinė motina sugrįžo po 18 metų, jis teisme pasakė kažką, kas visus nustebino…

Aš įsivaikinau gimdymo namuose paliktą kūdikį ir užauginau kaip savo. Kai po 18 metų grįžo jo biologinė motina, teisme jis pasakė kažką, kas visus apstulbino…

Aš įsivaikinau gimdymo namuose paliktą kūdikį ir užauginau jį kaip savo.

Prieš aštuoniolika metų dirbau akušerės pareigose gimdymo skyriuje. Tą naktį budėjimas buvo ramus, kol neatvežė jaunos moters. Ji pagimdė sveiką berniuką ir po dviejų dienų dingo iš ligoninės, palikusi naujagimį. Jokių raštelių, jokių paaiškinimų. Tiesiog išėjo.

Kūdikis buvo atiduotas į vaikų namus. Lankiau jį ten — negalėjau pamiršti tų rimtų akelių, mažyčių pirštukų. O po pusmečio supratau: negaliu jo apleisti. Pasirūpinau įvaikinimu. Man buvo trisdešimt penkeri, buvau viena, be vyro, be ypatingų pajamų. Bet turėjau didžiulį norą mylėti šį vaiką.

Jį auginau viena. Dirbau, taupiau viską, kad tik jam būtų gerai. Bemiegės naktys, kai sirgo. Džiaugsmas pirmiesiems žingsneliams. Pasididžiavimas, kai pradėjo eiti į mokyklą. Buvau jo mama — ne biologinė, bet tikra.

Jis užaugo geras, protingas, jautrus. Visada žinojo, kad yra įvaikintas. Pasakiau jam tiesą, kai jam sukako dešimt. Jis mane apkabino ir pasakė: “Tu mano mama. Tik tu.”

Jo aštuonioliktojo gimtadienio dieną į duris pabeldė. Atidariau — stovėjo nepažįstama moteris prabangiame kostiume. Tvarkinga, užtikrinta, šaltomis akimis.

— Aš esu jo biologinė motina, — pasakė ji be jokių pasisveikinimų. — Noriu jį susigrąžinti.

Pasirodo, prieš aštuoniolika metų ji buvo studentė, nėštumas trukdė karjerai. Paliko vaiką ir išvyko į užsienį. Įkūrė verslą, tapo milijoniere. O dabar apsisprendė, kad nori sūnaus atgal.

Padavė į teismą. Reikalavo pripažinti įvaikinimą negaliojančiu, teigdama, kad ją apgavo gimdymo namuose, kad ji nesuprato atsisakymo padarinių. Pasamdė geriausius advokatus. Pateikė pažymas apie pajamas, apie namą, apie galimybes, kurias gali duoti sūnui.

O aš — paprasta akušerė, kuklus butas, jokių ypatingų perspektyvų pasiūlyti negaliu. Tik meilę. Bet ar ją galima matuoti pinigais?

Teisme ji kalbėjo apie tai, kokia ateitis laukia sūnaus su ja. Prestižinis universitetas, kelionės, verslas, milijoninis paveldas. Pasakojo, kaip gailisi dėl praėjusio sprendimo, kaip nori atkurti prarastą laiką.

Mano advokatas bandė kovoti, bet mačiau teismo teisėjos akyse abejones. Ką galiu pasiūlyti berniukui, palyginti su šiuo turtu?

Teismo teisėja paklausė mano sūnaus, su kuo jis nori likti. Pagal įstatymą jis jau suaugęs, turi teisę pats pasirinkti.

Sūnus atsistojo. Pažiūrėjo į biologinę motiną, paskui į mane. Mačiau ašaras jo akyse ir ruošiausi blogiausiam. Koks paauglys atsisakytų milijonų, prabangaus gyvenimo?

Jis atsisuko į teisėją ir pradėjo kalbėti — balsas drebėjo, bet žodžiai buvo aiškūs:

— Ši moteris mane pagimdė ir paliko ligoninėje. Jai buvo vis vien, ar aš gyvas, ar miręs. Ji nesidomėjo manimi aštuoniolika metų. Bet ŠI moteris — ji yra mano tikroji motina.

Jis parodė į mane.

— Ji keldavosi prie manęs naktimis, kai sirgau. Dirbo dviejuose darbuose, kad galėčiau lankyti gerą mokyklą. Mokė mane vaikščioti, skaityti, būti žmogumi. Myli mane besąlygiškai — ne dėl pinigų, ne dėl naudos, tiesiog todėl, kad esu jos sūnus.

Visa salė nutilo. Biologinė motina pabalo.

— Pinigai nedaro žmogaus tėvu, — tęsė sūnus. — Tėvas — tai tas, kuris yra šalia sunkiomis akimirkomis. Kuris aukoja save dėl tavęs. Kuris myli, kai nieko negali duoti mainais. Man ši moteris nereikalinga. Jai reikia paveldėtojo, gražaus paveikslo sėkmingos motinos. O man reikia mano mamos. Tikrosios.

Jis priėjo prie manęs ir paėmė už rankos.

— Išlieku su ja. Visada.

Neišlaikiau ašarų. Apkabinau jį ir verkiau iš palengvėjimo, pasididžiavimo, meilės.

Teismas buvo mūsų pusėje. Pripažino, kad įvaikinimas buvo teisėtas, o biologinė motina savo noru atsisakė vaiko. Jos ieškinys buvo atmestas.

Ji išėjo iš salės, net neatsisveikinusi su sūnumi. Kaip ir prieš aštuoniolika metų. Jam ji taip ir nereikėjo — reikėjo pinigų, statuso, paveldėtojo.

Dabar sūnui dvidešimt. Jis studijuoja universitete, dirba vakarais, kuria savo gyvenimą. Mes gyvename tame pačiame kukliame bute, taupome, planuojame kiekvieną pirkinį. Bet esame laimingi.

Neseniai jis man pasakė:

— Žinai, mama, kartais galvoju apie tą moterį. Dėkoju jai už tai, kad ji mane paliko. Nes taip patekau pas tave. Ir tai yra geriausia, kas man galėjo nutikti.

Motinystė — tai ne devyni nėštumo mėnesiai. Tai aštuoniolika metų nemiegančių naktų, nerimų, džiaugsmų, ašarų. Tai kasdienis pasirinkimas mylėti, net kai sunku. Tai aukojimas, kurį darai su džiaugsmu.

Biologinis ryšys yra svarbus. Bet meilė, rūpestis, buvimas — svarbiau. Tikroji motina — ne ta, kuri pagimdė. Tikroji motina — ta, kuri liko.

Ar manote, kad biologinė motina turėjo teisę grįžti po 18 metų ir reikalauti vaiko atgal? Ar yra dalykų, kurių negalima pataisyti pinigais ir pavėlavusiu apgailestavimu?